Piliakalniai Klaipėdos rajone

Paslaugos

Kalniškės piliakalnis

Senųjų Gargždų vieta yra priešais miestą, kitoje plataus ir šlapio, pavasarinių potvynių metu plačia upe virstančio Minijos slėnio pusėje, Kalniškės kaimo teritorijoje, todėl nuo miesto ji sunkiai pasiekiama. Gargždiškiai svajoja apie tiesiai piliakalnio link per slėnį vedantį pėsčiųjų tiltą. Kol jo nėra, piliakalnis nuo miesto pasiekiamas senuoju Žemaičių plentu, Minijos kairiajame krante pasukus į šiaurę. Pilale vadinamas piliakalnis įrengtas ilgame siaurame aukštumos kyšulyje. Jo vakariniame gale esanti 100 m ilgio, 13–30 m pločio aikštelė nuo aukštumos pusės apsaugota visa pylimų ir griovių kaskada – net 4 jų eilėmis. 60 m bendrą plotį užimantys įtvirtinimai rodo čia buvus gana stiprią pilį, kurią nuo slėnio pusės saugojo iki 20 m aukščio statūs šlaitai. Pats piliakalnis netyrinėtas, tik 1998 m. archeologas Povilas Tebelškis(1950 2003) jo vakarinėje papėdėje esančioje senojoje gyvenvietėje vykdė nedidelio masto archeologinius kasinėjimus. Aptiktas iki 95 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta bei apžiesta keramika, pavieniais smulkiais radinėliais datuojamas I tūkstantmečio antrąja puse – II tūkstantmečio pradžia. Šie tyrinėjimai patvirtino piliakalnio tapatinimą su 1253 m. paminėta kuršių pilimi Gargždais (lotyniškame tekste – Garisda). Išsaugotas senasis pavadinimas rodo, kad ir po XIII a. gyvenimas apylinkėse nebuvo nutrūkęs – jį piliakalnio gyventojai perdavė XVI a. įsikūrusiam miestui. O pati seniausia Gargždų istorija, žmonių pasakojimu, nugrimzdo į kalno gelmes it ta skrynia su pinigais, kunigui su Švenčiausiu ir degančiomis žvakėmis einant pro piliakalnį Velykų rytą.

Gerduvėnų piliakalnis

Vienas paslaptingiausių ir mažiausiai žinomų Klaipėdos rajono piliakalnių – Gerduvėnų piliakalnis – slepiasi tankiuose Minijos pakrantės miškuose į šiaurę nuo Gargždų. Nors jis matomas nuo automagistralės, tačiau nežinant tikslios piliakalnio vietos, išskirti apžėlusią jo kalvą iš kitų panašių Minijos kairiojo kranto kalvų gana sunku. Ir pasiekiamas jis ne taip paprastai – ties Vėžaičiais reikia išsukti iš automagistralės, važiuoti Lapių link ir tik nusileidus į slėnį vadovautis rodyklėmis. Pats piliakalnis įrengtas Gerdaujės kairiajame krante esančiame aukštumos krašte. Šlaitai statūs, iki 35 m aukščio, tad nusiteikusių aplankyti piliakalnį laukia nelengvas žygis, kuris baigsis kalno viršūnėje esančioje ovalioje 95×70 m dydžio aikštelėje. Kitaip, nei daugumoje rajono piliakalnių, šiame sunku įžvelgti aiškesnius gynybinius įtvirtinimus, ir tik žinovas gali aikštelės pietrytiniame krašte pastebėti dviejų griovių ir pylimėlio tarp jų liekanas bei toliau esančioje aukštumoje įrengtą priešpilį, taip pat įtvirtintą nedideliu pylimu ir grioviu. Pasakojama, kad šventadieniais, dvyliktą valandą dienos, taip pat vidurnaktį ant kalno viršaus išeinąs pypkę rūkydamas senis arba nuo kalno su didžiausiu trenksmu kažkas nuriedąs į Gerdaują. Tai ir visos negausios žinios apie šį piliakalnį. Vakarinėje jo papėdėje esančiuose laukuose yra senoji gyvenvietė, o 500 m į pietus – II–XIII a. kapinynas. Panašaus laikotarpio turėtų būti ir pats piliakalnis.

Žvaginių piliakalnis

Žvaginių piliakalnis yra rajono rytiniame pakraštyje. Jis lengvai pasiekiamas ir surandamas, nes įrengtas apylinkėse aukščiausios (148,3 m virš jūros lygio ir 15 m nuo papėdės) masyvios kalvos viršūnėje. Link jo nuo Endriejavo pro Žadeikius veda asfaltuotas plentas, čia nutiestas 1972 m., jo pietinėje papėdėje įrengus memorialą 1941 m. birželio 23 d. vokiečių sušaudytiems 42 Ablingos gyventojams. Nekaltas karo pradžios aukas, kurių kūnai ilsisi piliakalnio pietiniame šlaite esančioje kapavietėje, primena 30 tautodailininkų išskobtų medinių skulptūrų, kurios atnaujintos 2012 m. Ablingos kaimas išlaikė ir senąjį vietos pavadinimą, minimą 1253 m. kuršių žemių dalybų akte (Amelinge). Visa kita pakeitė laikas. Rytų–vakarų kryptimi pailgoje 40 m ilgio, 20–45 m pločio trapecinėje aikštelėje XVIII–XIX a. buvo įrengtos kapinės. Kad kalnas yra piliakalnis, liudija tik jo rytiniame krašte esančio iki 1,8 m aukščio pylimo liekanos bei 1972 m. Mykolo Černiausko (1912–2002) aptiktas daugiau kaip 1,3 m storio kultūrinis sluoksnis su žiesta keramika, degėsiais. Degėsių buvo randama ir anksčiau, dėl jų atsirado pasakojimų apie piliakalnyje kūrentą šventąją ugnį. O gal išties ji čia buvo kūrenama?

Norgėlų piliakalnis

Norint aplankyti Norgėlų piliakalnį, reikia susiruošti ilgesnėn kelionėn, nes jis labiau nutolęs nuo pagrindinių kelių, pasiekiamas iš Stančaičių–Mataičių žvyrkelio vadovaujantis rodyklėmis. Aukštumos kyšulyje ties Šalpalės ir Vytauto santaka esantį piliakalnį priklausomai nuo metų laiko galima pasiekti lauko keliukais ar pėsčiomis. Matyt, dėl Vytauto upelio vardo atsiradę pasakojimai, kad piliakalnyje buvusi paties Vytauto Didžiojo stovykla, pastarajam kovojant su kryžiuočiais. Kaip ten buvę iš tikrųjų, nėra aišku, nes pats piliakalnis netyrinėtas, XIX a. mėgėjiškų kasinėjimų duomenys nepatikimi. Sunku net pasakyti, kokiai baltų genčiai jį priskirti, nes piliakalnis stūkso menkai apgyventose vietose tarp žemaičių ir kuršių teritorijų, jo gyventojų paliktas 1909 m. Vlado Nagevičiaus (1881–1954) tyrinėtas II–XI a. senkapis tarsi rodytų ir piliakalnį buvus naudotą. Tačiau jo aikštelė nedidelė, trikampė, vos 36 m ilgio ir 26 m pločio ties nemažu 4 m aukščio pylimu. Jo 6 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į griovį, už kurio supiltas antras mažesnis pylimėlis. Visa tai rodo, kad piliakalnyje buvusi medinė pilaitė, o senosios gyvenvietės reikėtų ieškoti šalia jos.

Veiviržėnų piliakalnis

Veiviržo kairiajame krante, tiesiai priešais Veiviržėnus esantis piliakalnis įprastai laikomas dabartinių Veiviržėnų pradžia. Jis vienintelis iš rajono piliakalnių turi įtvirtintą papilį, esantį į rytus nuo piliakalnio. Piliakalnio aikštelė trapecinė, 37 m ilgio, 34 m pločio rytiniame gale, kur kyla 3 m aukščio, 20 m pločio pylimas, išoriniu 5 m aukščio šlaitu besileidžiantis į minėtą papilį. Jo keturkampė aikštelė nuo aukštumos pusės juosiama griovio, pietinėje pusėje – dar ir pylimėlių liekanų. Piliakalnio šlaitai į Veiviržo slėnį statūs, iki 15 m aukščio. Romantikos piliakalniui suteikia čia augantys seni ąžuolai ir pasakojimai apie čia buvusią pagonių kulto vietą, degusią amžiną ugnį, deivės Mildos garbei aukojamas aukas. Veiviržėnų piliakalnis, kaip ir dauguma Lietuvos piliakalnių, nėra tyrinėtas, nors dar 1905 m. Liudvikas Kšivickis (1859–1941) aikštelėje fiksavo 45 cm storio kultūrinį sluoksnį. Vadinasi, seniausia Veiviržėnų istorija dar neparašyta. O ji turėtų būti vėliausiai iš I tūkstantmečio – XIII a.

Vyskūpiškių piliakalnis

Veiviržėnų–Pėžaičių plentu pasiekiamas Vyskupiškių piliakalnis yra Veiviržo dešiniajame krante, ties santaka su Juodupiu esančiame kranto kyšulyje. Siauras, bet sraunus Juodupio upelis dar iki XX a. vingiuodamas padalijo piliakalnį į dvi nelygias dalis ir dabar teka per buvusią aikštelę. Pagrindinė piliakalnio aikštelė šiandien likusi Juodupio kairiajame krante. Ji 60 m ilgio, 30 m pločio vakariniame ir 12 m rytiniame gale, kur supiltas 1,5 m aukščio pylimas 2,5 m aukščio išoriniu šlaitu. Kaip parodė 2003–2004 m. piliakalnio tyrimai (vadovas Olegas Fediajevas), pylimo išorėje dar buvo iškastas 2 m pločio, 1 m gylio griovys, dabar paviršiuje nepastebimas. Pats pylimas buvo supiltas per vieną kartą iš priesmėlio. Juodupio dešiniajame krante esančioje atskiroje kalvoje išliko piliakalnio aikštelės vakarinis pakraštys su pastatinta viršutine 3 m aukščio šlaitų dalimi. Tyrinėjimų duomenimis, aikštelėje yra iki pusės metro storio kultūrinis sluoksnis su grublėta keramika, geležies gargažėmis, stulpaviete. Abiejuose upelio krantuose išlikusios aikštelės dalys rodo, kad ji buvusi nemaža, apie 120 m ilgio ir mažiausiai 30 m pločio. Piliakalnio dydis, nestiprūs žmonių įrengti įtvirtinimai bei archeologiniai radiniai rodo čia I tūkstantmečio pabaigoje ar II tūkstantmečio pradžioje buvus įtvirtintą gyvenvietę. Tai patvirtina ir padavimas, kuriame pasakojama, kad piliakalnis esąs nuo švedų, kurie suvarė žmones ir supylė pilę, laikų.

Mockaičių piliakalnis

Dauguma rajono piliakalnių yra susitelkę rajono pietrytinėje dalyje, iš jų bent keli – prie Veiviržo upės. Iš jų bene mažiausiai žinomas, tačiau įdomus yra Mockaičių kaime, Veiviržo kairiajame krante, jo santakoje su Kuisiu. Pile vadinamas piliakalnis slepiasi iškart už čia esančios sodybos, Veiviržo pakrantės miško krašte. Ovali 65×45 m dydžio aikštelė nuo lauko pusės lanku apjuosta 80 m ilgio, 1 m aukščio, 8 m pločio pylimu, kurio išorėje buvęs griovys. Nuo slėnio ją saugojo tik statūs iki 20 m aukščio šlaitai. Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. Tokį jo gyvavimo laikotarpį patvirtina ir 300 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio esantis senkapis, pagal atsitiktinius radinius datuojamas II–XII a. Pasakojama, kad piliakalnyje kažkada buvusi šventykla ir kartais čia matomi degantys pinigai. Patį piliakalnį galima pasiekti iš Aisėnų–Švėkšnos žvyrkelio Mikužiuose pasukus į kairę pagal rodykles. Gražiausias vaizdas atsiveria nuo šiaurinės pusės, kur pro medžių kamienus prasišviečia taisyklingas jo siluetas.

Skomantų piliakalnis

Skomantų piliakalnis, vadinamas Ragokalniu, būtų pats įspūdingiausias rajono piliakalnis, jeigu jo neslėptų tankūs lapuočių želdiniai. Tačiau ir tai, ką galima išvysti pro juos, pakeri didingumu. Veiviržo dešiniojo kranto kyšulyje įrengto piliakalnio aikštelė didžiulė, 80 m ilgio, 57 m pločio vakariniame bei 40 m – rytiniame krašte. Nuo aukštumos pusės ją juosia 60 m ilgio, 8 m aukščio, 20 m pločio pylimas, išorinėje pusėje papildomai apsaugotas dviem grioviais ir iki 2 m aukščio pylimu tarp jų. Aikštelės rytiniame krašte irgi būta apie 1 m aukščio pylimo bei menkesnių įtvirtinimų šlaite. Ant didžiojo pylimo puikuojasi 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui ir Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos penkerių metų jubiliejui pažymėti skirtas vietos ūkininko Prano Kučinsko pastangomis pastatytas betoninis paminklas, atnaujintas nepriklausomybės laikais. Apie piliakalnį žinomi net 22 įvairūs pasakojimai, daugiausia apie visokias jame ar aplinkoje pasirodančias būtybes. Tikrosios savo istorijos piliakalnis dar neatskleidė. Joje stovėjusios tvirtos pilies vardo istorijos šaltiniai neišsaugojo, nors aplinkoje yra ir didelė senoji gyvenvietė, ir kapinynas. Patį piliakalnį net kelis kartus bandė kasinėti įvairūs archeologai, tačiau iki šiol randamos tik puodų šukės. Nors Pėžaičių–Švėkšnos žvyrkelis praeina pro pat piliakalnį, jį patogiau pasiekti pasukant senuoju keliu, privedančiu prie pat piliakalnio, kurį žymi tautodailininko Vytauto Majoro (1930–2006) 1969 m. sukurta skulptūra „Žemaitis“.

Dovilų piliakalnis

Dovilų piliakalnis pasislėpęs Minijos dešiniajame krante esančiame Piliakalnio miške, tad surandamas tik skrupulingai laikantis kelio ženklų, sustatytų nuo pačios Dovilų gyvenvietės. Kadaise jis buvo tikra vietos įžymybė, tai liudija net keli piliakalnio vietiniai pavadinimai (Pilalės kalnas, Pelutės kalnas, Muškalnis) bei arti dvidešimties įvairių pasakojimų ir padavimų apie jį. Vienas jų pasakoja, kad kalne buvusi skylė. Piemenys manė joje esant turtus, tad mažiausią iš jų virve nuleido patikrinti. Piemenukas urvo gale priėjo vartus, už kurių sutiko senį. Šis įvedė vaiką į vidų, pavaišino gardžiausiais valgiais, aprodė puikius auksu žibančius rūmus, kuriuose piemenukas, pasirodo, ir buvo atsidūręs. Paskui jis išleido piemenuką iš urvo, tik liepė apie matytą niekam nepasakoti. Šeimininkai, išvydę piemenuką gyvą, labai nustebo, nes nuo jo dingimo buvo praėjusios jau trys dienos. Kai jie pradėjo klausinėti, kur šis buvęs, neištvėręs kamantinėjimų, prasitarė, ką matęs, ir tuoj pat prarado žadą. Tokia tad istorija, užrašyta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Aukštumos atragyje įrengto piliakalnio aikštelė ilga ir siaura (110×20–25 m dydžio), su 0,5–2,5 m aukščio pylimais galuose. Šlaitai statūs, apie 9 m aukščio. Piliakalnis 1944 m. pabaigoje buvo įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, jo aikštelės rytiniame krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkosvaidininkų vietos – vadinamieji Kocho bunkeriai, į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu.

Laistų piliakalnis

Jeigu Laistų piliakalnį reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, bene taikliausias būtų – sunkiausiai pasiekiamas. Nors jis yra kone ties Klaipėdos miesto pietine riba, norint jį aplankyti, reikia pasiryžti kirsti geležinkelį, einant iš šiaurinės pusės, arba ieškoti tiesiausio kelio pro kolektyvinius sodus ir laukus, einant iš kitų pusių. Tad šio piliakalnio lankymas yra išbandymas ištvermingiesiems. Tačiau rezultatas lankytojo nenuvils, nepaisant to, kad piliakalnis apaugęs gana tankiais lapuočiais. Apskritą 40–42 m skersmens jo aikštelę kone iš visų pusių juosia 2,5 m aukščio, 12 m pločio pylimas 5 m aukščio išoriniu šlaitu. Pylimo nėra tik aikštelės vakariniame krašte, kur status 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia esantį raistą. Didžiojo pylimo išorinėje pusėje dar būta mažų pylimėlių su tarp jų esančiais grioviais, o toliau nuo jų – nemaža apie 5 ha ploto papėdės gyvenvietė, 300 m į rytus – VIII–XIII a. senkapis. Tiek senkapis, tiek senoji gyvenvietė ne kartą tyrinėti, juose aptikta įvairių ir aiškių čia gyvenusių kuršių pastatų liekanų bei kapų. Pats piliakalnis archeologų tebėra mažai tyrinėtas, tik didžiajame pylime užpilant savavališkai iškastą duobę 1998 m. fiksuoti mažiausiai 5 skirtingi sluoksniai. Jie liudija kur kas sudėtingesnę ir senesnę piliakalnio istoriją, siekiančią ne tik 1253 m., kai čia stovėjo Laistų (Lassiten) pilis, kuri buvo milžiniško priešistorinio Žardės–Bandužių archeologijos paminklų komplekso, dabar esančio jau Klaipėdos miesto teritorijoje, dalis, gynusi ir saugojusi jį nuo pietryčių pusės.

Eketės piliakalnis

Didžiausias Klaipėdos rajone Eketės piliakalnis įrengtas aukštame dešiniajame Eketės upelio krante, netoli jo santakos su Dane–Akmena. Dabar Eketė užtvenkta ir piliakalnis atsidūrė tvenkinio šiaurės vakariniame krante, ties užtvanka, nuo kurios jis ir geriausiai pasiekiamas nuo Klaipėdos–Palangos greitkelio, pavažiavus ar paėjus gruntiniais Danės kairiojo kranto keliukais 3,5 km. Piliakalnį sudaro netaisyklingo kvadrato formos 110 m ilgio, 105 m pločio aikštė bei ją iš šiaurinės pusės juosiantis puslankio formos 130 m ilgio, 8 m aukščio, 22 m pločio supiltas pylimas. Pylimo išorinėje papėdėje matyti antro nedidelio pylimo liekanos, už kurio, kaip rodo 1972 m. tyrinėjimų duomenys, buvo supilti dar 3 pylimėliai, o tarp jų iškasti grioviai. Buvęs platus (iki 20 m) ištisinių įtvirtinimų ruožas kliudė pasiekti masyvaus pagrindinio pylimo išorinį 9 m aukščio šlaitą nuo aukštumos pusės. Nuo Eketės upelio aikštelę saugojo 10–20 m aukščio (dabar nuo vandens lygio tvenkinyje tik 8–9 m) statūs šlaitai bei jos krašte supiltas nedidelis pylimėlis. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. Kuršo dalybų dokumente minima kuršių pilis Eketė (Akutte). Sprendžiant pagal piliakalnio dydį, čia greičiau būta įtvirtinto miesto centro, ne pilies, tuo labiau kad į šiaurės rytus nuo piliakalnio mažiausiai 6 ha plote yra senosios gyvenvietės vieta. Šiandien Eketės piliakalnis yra plačiausiai tyrinėtas Klaipėdos rajono piliakalnis. 1972 m. Algimantas Merkevičius (1933–2014) aikštelės rytinėje dalyje ištyrė 240 m2, aptiko radinių bei statinių liekanų turtingą 0,3–1,4 m storio kultūrinį sluoksnį. Iš įdomesnių radinių paminėtini geležiniai amatininko įrankiai (skaptukas, vedega, skylmušys, obliaus drožtuvas), liudijantys, kad tiriamos perkasos pataikė į amatininko (dailidės) dirbtuvių vietą; įtveriamasis strėlės antgalis, Romos monetos, gintarinis verpstukas, stikliniai karoliai, moliniai audimo staklių pasvarai. Jie bei lipdyta lygi, grublėta ir žiesta keramika rodo, kad piliakalnyje buvo nuolat gyvenama daugiau nei tūkstantį metų – nuo I tūkstantmečio pradžios iki XIII a. vidurio. Storas (iki 70 cm) šio laikotarpio kultūrinis sluoksnis yra ir piliakalnio gyvenvietėje, truputį tyrinėtoje tais pačiais 1972 m. ir žvalgytoje vėliau. Kokius lobius slepia pagrindinis pylimas, it karūna juosiantis piliakalnį, – dar neatskleista paslaptis.

Antkalnio piliakalnis

Šiaurinėje rajono dalyje, Minijos dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, medynuose už sodybos pasislėpusi Antkalnio Pilalė, kartais vadinama ir gretimo Gribžinių kaimo vardu. Ji pasiekiama iš Gargždų–Jokūbavo plento Gribžiniuose pasukus į rytus ir pavažiavus 2,4 km iki kelio galo, toliau paėjus pėsčiomis už šiaurinėje pusėje esančios sodybos. Galingas 5 m aukščio pylimas nuo aukštumos pusės juosia nemažą 44 m ilgio, 30 m pločio trikampę aikštelę – buvusios medinės pilies kiemą. Iš kitų pusių jį saugojo iki 30 m aukščio statūs šlaitai. Piliakalnis archeologų netyrinėtas, iš jo žinomi tik atsitiktiniai radiniai: geležinis plačiaašmenis kirvis, bronziniai papuošalai, sviedinius primenantys akmenys. Pylime gausu sudegusio medžio anglių. Pagal išorinę išvaizdą piliakalnį galima datuoti II tūkstantmečio pradžia. Padavime apie piliakalnį pasakojama, kad labai seniai kažkokie priešai nukariavo piliakalnį ir patys jame apsigyveno, skriausdami aplinkinius gyventojus. Žemaičiai ne kartą mėgino juos iš ten išguiti, tačiau vis nesėkmingai. Galiausiai vienas gudrus žemaitis sugalvojo, kaip juos iš pilies išvilioti. Paleido jis žemaitukų eržilus prie šalia kalno besiganančių priešo arklių. Kai tarp arklių kilo triukšmas, priešai išlindo iš urvo kalne pasižiūrėti, kas čia darosi, tada žemaičiai juos ir sudorojo.
 

Naujai atrastas piliakalnis Karklėje

2016 m. rugpjūtį Klaipėdos rajone, Pajūrio regioniniame parke, tarp Kukuliškių kaimo ir lankytojų pamėgto Olandų Kepurės skardžio, vilnietis Darius Stončius aptiko kuršių piliakalnį. Archeologas dr. Gintautas Zabiela iš vietoje rastų keramikos šukių teigia, jog šalia piliakalnio būta gyvenvietės, o pats piliakalnis gali būti vėlyvojo geležies amžiaus. Istoriko teigimu, šis rašytiniuose šaltiniuose nepaminėtas piliakalnis leis iš naujo įvertinti kuršių istoriją. Tai iki šiol antrasis pajūryje aptiktas piliakalnis. Atlikus detalius archeologinius tyrimus planuojama piliakalnį įtraukti į Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų registrą ir pritaikyti lankymui.

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!