Dovilų piliakalnis pasislėpęs Minijos dešiniajame krante esančiame Piliakalnio miške, tad surandamas tik skrupulingai laikantis kelio ženklų, sustatytų nuo pačios Dovilų gyvenvietės.
Kadaise jis buvo tikra vietos įžymybė, tai liudija net keli piliakalnio vietiniai pavadinimai (Pilalės kalnas, Pelutės kalnas, Muškalnis) bei arti dvidešimties įvairių pasakojimų ir padavimų apie jį. Vienas jų pasakoja, kad kalne buvusi skylė. Piemenys manė joje esant turtus, tad mažiausią iš jų virve nuleido patikrinti. Piemenukas urvo gale priėjo vartus, už kurių sutiko senį. Šis įvedė vaiką į vidų, pavaišino gardžiausiais valgiais, aprodė puikius auksu žibančius rūmus, kuriuose piemenukas, pasirodo, ir buvo atsidūręs. Paskui jis išleido piemenuką iš urvo, tik liepė apie matytą niekam nepasakoti. Šeimininkai, išvydę piemenuką gyvą, labai nustebo, nes nuo jo dingimo buvo praėjusios jau trys dienos. Kai jie pradėjo klausinėti, kur šis buvęs, neištvėręs kamantinėjimų, prasitarė, ką matęs, ir tuoj pat prarado žadą. Tokia tad istorija, užrašyta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Aukštumos atragyje įrengto piliakalnio aikštelė ilga ir siaura (110×20–25 m dydžio), su 0,5–2,5 m aukščio pylimais galuose. Šlaitai statūs, apie 9 m aukščio.
Piliakalnis 1944 m. pabaigoje buvo įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, jo aikštelės rytiniame krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkosvaidininkų vietos – vadinamieji Kocho bunkeriai, į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu.
Atsiliepimai