Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras

32. Kanalo prižiūrėtojo namas (Strykis)

Karaliaus Vilhelmo kanalo atsiradimas

Iki XIX a. vidurio Nemunu į Klaipėdą plukdyti medienos sieliai turėdavo kirsti Kuršių marias. Ties Ventės ragu juos dažnai išblaškydavo audros, todėl pirkliai patirdavo didelių nuostolių. Siekiant sukurti saugesnį vandens kelią, buvo nutarta iškasti kanalą, aplenkiantį pavojingą marių ruožą.

Kanalas pradėtas kasti 1863 metais. Pirmoji atkarpa nuo Minijos iki Drevernos upės buvo atidaryta po dvejų metų, o visas vandens kelias iki Smeltalės upės Klaipėdos prieigose Smeltėje baigtas 1873 metais. Prūsijos karaliaus ir Vokietijos kaizerio Vilhelmo I garbei jis pavadintas Karaliaus Vilhelmo kanalu.

Didžiąją kanalo dalį iškasė aplinkinių kaimų gyventojai. Po Prūsijos ir Prancūzijos karo 1870─1871 m. šiaurinėje ruožo dalyje taip pat dirbo prancūzų karo belaisviai. Jų atminimas 2018 m. įamžintas prie kanalo įrengtoje atminimo vietoje.

Naujasis vandens kelias

Karaliaus Vilhelmo kanalas kartu su Minijos upe sudarė daugiau kaip 50 kilometrų ilgio vandens kelią, sujungusį Nemuno deltą ir Klaipėdos uostą. Prie Lankupių buvo įrengtas šliuzas, padėjęs reguliuoti dėl Minijos potvynių kintantį vandens lygį.

Iš pradžių sielius kanalu nuo kranto virvėmis tempė žmonės. Vėliau juos pakeitė garlaiviai. Intensyviausiu laikotarpiu kanalu kasmet praplaukdavo tūkstančiai laivų ir medienos sielių. Mediena buvo viena svarbiausių Klaipėdos uosto prekių, o jos apdirbimo įmonėse dirbo didelė dalis miesto darbininkų.

Palei kanalą buvo tiesiami keliai, statomi tiltai, stiprinami krantai ir sausinamos aplinkinės pelkės. Kanalas paskatino laivybos, prekybos, medienos apdirbimo, malūnininkystės ir pievininkystės plėtrą. Jis taip pat padėjo kurtis polderių sistemai ir augti aplinkiniams kaimams.

Prižiūrėtojo sodyba prie Drevernos

Prie Drevernos upės buvo įkurta valdiška sodyba. Iš pradžių joje veikė muitinė, o vėliau apsigyveno kanalo prižiūrėtojas.

Prižiūrėtojas su keliais darbininkais rūpinosi kanalo būkle. Sodyboje veikė dirbtuvės, buvo laikomi remonto įrankiai ir medžiagos. Čia gyvenusi šeima augino gyvulius ir paukščius. Prižiūrėtojui buvo priskirtas ir motorlaivis „Viltis“, naudotas kanalo priežiūros darbams.

Nuo 1925 metų prižiūrėtojo pareigas ėjo Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo ir spaustuvininko Martyno Jankaus vyriausias sūnus, taip pat Martynas Jankus. Iki tol jis buvo tarnavęs Vokietijos kariuomenėje, per karą sužeistas ir apie ketverius metus praleidęs prancūzų nelaisvėje.

Sodyboje M. Jankus gyveno su šeima. Be tiesioginių pareigų, kurį laiką jis vadovavo Priekulės šaulių būriui. Kanalą prižiūrėjo iki 1939 metų pavasario. Klaipėdos kraštą užėmus Vokietijai, M. Jankus perdavė sodybos turtą naujosios valdžios atstovams ir motorlaiviu „Viltis“ išvyko Bitėnų link. Jis buvo paskutinis Karaliaus Vilhelmo kanalo prižiūrėtojas.

Buvusi prižiūrėtojo sodyba išliko iki šių dienų. Dabar ji vadinama „Strykiu“.

Strykio istorija

Istoriniuose šaltiniuose Strykis (vok. Stryck, Strieck) minimas jau 1780 metais kaip Priekulės valsčiaus palivarkas su smukle. 1805 metais F. L. Poserna gavo paveldimosios nuomos privilegiją Priekulės valsčiaus palivarkui su Strykiu, Braciške ir Plykuriais, leidusią verstis gėrimų prekyba ir laikyti karčemas. XVIII amžiaus antrojoje pusėje Strykis taip pat minimas kaip buvęs uostas. XIX amžiaus antrojoje pusėje tai buvo nedidelė gyvenvietė: 1871 metais palivarke buvo dvi sodybos ir 16 gyventojų, o vėliau liko viena sodyba ir vos keli gyventojai.

Senasis Strykis, anksčiau vadintas nelegaliu turgumi, vyko toliau nuo prižiūrėtojo namo. Tiksli istorinės vietos padėtis nėra galutinai nustatyta; manoma, kad ji galėjo būti arčiau Jokšų.

Kanalo reikšmės pabaiga

Tarpukariu vandens kelias dar buvo vadinamas Viliaus perkasu. Po Antrojo pasaulinio karo jis neteko ankstesnės ekonominės reikšmės ir buvo pervadintas Klaipėdos kanalu. Kurį laiką juo dar gabentos popiermalkės, statybinės medžiagos, plytos, cementas, anglis ir kiti kroviniai.

Laivyba šiaurinėje kanalo dalyje baigėsi 1966 metais, įrengus Klaipėdos trečiąją vandenvietę. Šiandien kanalas išlieka svarbus Mažosios Lietuvos inžinerijos, laivybos ir krašto ūkinės raidos liudininkas.

Bendradarbiaujant su istorikais „Vilhelmo teatrų festivalis“ atneša svarų pokytį į kūrybiškos vietokūros populiarinimą Mažosios Lietuvos regione, turintis savyje labai daug ir įvietinimo formų apraiškų, įkvepiantis žmones iš naujo įsivaizduoti jų aplinką ir erdves paversti bendruomenę vienijančiais centrais. „Vilhelmo teatrų festivalio“ pamatinis tikslas ─ atgaivinti pasirinktą istoriškai svarbią vietą, ją meniškai įveiklinant bei palikti po savęs tam tikrą tos vietos pokytį.

„Vilhelmo teatrų festivalis“ – tai gamtos, istorijos ir meno sinergija, kuri sujungia nuostabų Mažosios Lietuvos paveikslą: Tyrų pažintinį taką, Vilhelmo kanalą, vertingus ir svarbius girių laukymėse įkurtus ir jau išnykusius kaimus. Kaip teigia Richardas Schechneris (1968), keliaudamas skirtingomis erdvėmis, veiksmas „kvėpuoja“ ir pati publika tampa pagrindiniu sceniniu elementu. „Vilhelmo teatrų festivalis“ yra jaudinantis ir provokuojantis kūrybiškos vietokūros žygis istoriniais pėdsakais. Festivalyje skamba specialiai šiam projektui sukurta kompozitorių muzika, dramaturgų tekstai. „Vilhelmo teatrų festivalio“ idėja gimė iš nuostabaus gamtos paveikslo: Klaipėdos rajonas – keturių vandenų kraštas, kurį skalauja Baltijos jūra ir Kuršių marios, vingiuoja sraunios upės, žalią rajono veidą gyvina mėlynos ežerų akys. Klaipėdos rajone jaučiamas ryškus istorinis ir kultūrinis palikimas. Vaizduotę žadina gamtos peizažai, tūkstantmečius skaičiuojanti lietuvininkų krašto istorija, per amžius išsaugota kultūra, puoselėjamos tradicijos. O labiausiai visus intriguoja istorinis ir tiesus it vokiška tvarka paslaptingasis Vilhelmo kanalas, kurio apylinkės pasižymi unikaliu pamario kraštovaizdžiu, sukurtu dviejų gamtos stichijų – vandens ir vėjo. Tik čia atsiveria įstabūs vaizdai: neaprėpiama pamario lyguma, reta augalija, būdinga pamario kraštui, migruojančių vandens paukščių būriai, tolumoje boluoja nerijos kopos. Ši vietovė dar niekada nebuvo pritaikyta meniniams ieškojimams, o tuo labiau teatro festivaliui.

Karaliaus Vilhelmo kanalas ir jo apylinkėse susiformavusi vandens ūkio infrastruktūra yra glaudžiai susiję su žemės ūkiu ir užliejamų teritorijų apsauga. Regione, kuriame didelius plotus sudaro žemumos, pelkėtos teritorijos ir potvynių veikiamos pievos, vandens režimo reguliavimas istoriškai buvo ir tebėra itin svarbus siekiant apsaugoti žemės ūkio naudmenas nuo užliejimo, užtikrinti tinkamas dirvožemio drėgmės sąlygas ir sudaryti galimybes efektyviai naudoti žemę žemės ūkio veiklai. Šio krašto ūkinė raida glaudžiai susijusi su polderių sistemų, apsauginių pylimų, vandens siurblinių ir melioracijos infrastruktūra.

Klaipėdos kraštas ir šiandien susiduria su potvynių grėsme, ypač Minijos žemupyje ir aplinkinėse žemumose. Vandens lygio kilimas upėse ir Kuršių mariose, intensyvios liūtys bei nepalankios hidrometeorologinės sąlygos kelia riziką, kad gali būti užliejamos gyvenvietės, keliai ir kt. infrastruktūra, taip pat žemės ūkio plotai, pažeidžiami pasėliai, sutrikdomas žemės ūkio darbų vykdymas ir patiriama ekonominių nuostolių. Karaliaus Vilhelmo kanalas yra šio istorinio vandens ūkio kraštovaizdžio dalis, atskleidžianti, kaip vandens kelių, melioracijos infrastruktūros ir polderių raida prisidėjo žemės ūkio plėtros. Šio paveldo išsaugojimas ir tinkamas vandens ūkio infrastruktūros priežiūros tęstinumas svarbūs ne tik krašto istorijai, bet ir šiandienos žemės ūkio atsparumui potvyniams.

Šiandien Karaliaus Vilhelmo kanalo ir jo apylinkių pažinimas gali būti plėtojamas per kultūrinį turizmą, edukacines programas ir vietos tradicijų pristatymą. Viena iš tokių iniciatyvų – „Žuvies kelias“, kviečiantis pažinti Pamario krašto žvejybos tradicijas, žuvies kelią nuo laimikio iki stalo, tradicinius žuvies patiekalus ir su žvejyba susijusį vietos gyventojų gyvenimo būdą. Tokios veiklos padeda atskleisti glaudų vandens, žmogaus ir krašto ekonominės raidos ryšį, skatina saugoti nematerialųjį kultūros paveldą ir kuria naujas galimybes tvariam turizmui. Karaliaus Vilhelmo kanalas šiuo požiūriu yra reikšmingas istorinio kraštovaizdžio elementas, jungiantis laivybos, žvejybos, žemės ūkio ir šiuolaikinio kultūrinio pažinimo temas.

​​ Pasiklausyk šišioniškai