Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras

29. Linas Julijonas Jankus

Tapytojas Linas Julijonas Jankus gimė 1946 m. birželio 29 d. Priekulėje. Mokyklą pradėjo lankyti Saugose (dab. Šilutės r.), tačiau persikrausčius į Pjaulius, perėjo į Priekulės vidurinę mokyklą (dab. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija Klaipėdos r.). 1964 m. įstojo į tuometinį Dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). 1969 m. baigęs mokslus, liko gyventi ir dirbti Vilniuje. Nuo 1982 m. iki 1990 m. dėstytojavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dab. Vilnius TECH universitetas), 1985–1995 m. dirbo Architektūros fakulteto Dailės katedros vedėju. 1999 m. grįžo su šeima į Pjaulius (dab. Priekulės sen., Klaipėdos r.), dėstytojavo Klaipėdos universitete. 2004–2011 m. vadovavo universiteto Menų fakulteto Dailės katedrai.

Linas Julijonas Jankus aktyviai dalyvavo krašto kultūriniame gyvenime, puoselėjo Mažosios Lietuvos istoriją ir tradicijas, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys. 2001 m. tapytojui suteiktas Ievos Simonaitytės premijos laureato vardas, nuo 2009 m. išrinktas Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto pirmininku.

Ankstyvieji tapytojo peizažai pasižymi šviesiomis, giedromis spalvomis. Vėlesniuose darbuose atsiskleidžia tamsesnės, atšiauresnės spalvos. Jos pasirenkamos siekiant atspindėti kitokį Pamario krašto peizažo grožį. Lino Julijono Jankaus darbų įsigijo Lietuvos kultūros ministerija, muziejai, kolekcionieriai Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Izraelyje. 2014 m. liepos 13 d. mirė ir palaidotas Priekulės kapinėse.

Pargrįžus namo.

„Mažoji Lietuva... Didžioji Lietuva... Kas tai? Kultūrinio paveldo fenomenas. Vienas kūnas, bet du įvardijimai. Nei mūsų, nei mūsų protėvių niekas to neatsiklausė. Taip buvo, bet dabar taip nėra. Galima analizuoti, ką Lietuvai davė krikštas, reformatai, Martyno Mažvydo katekizmas. Reikia didžiuotis tuo. Man, užaugusiam šioje Karalių, Gervinų, Gelžių, Pėterių terpėje, – „šyš“, „gor“, „feinei“, „nebumeliuok“ – nuo vaikystės girdėta šnekta. Romus kaip Nemuno deltos tėkmė žmonių būdas paliko pėdsaką. Gražūs Lietuvos ežerai ir kalvos, bet pamario lygumos, čionykščio vandens ramuma man mielesnė“, – teigė Linas Julijonas Jankus, kuris savo kūrybai įkvėpimo ir siužetų sėmėsi Klaipėdos krašte, Pjauliuose. Ten jo gimtinė. Ten jis turėjo sodybą, kur po daugel metų, nugyventų Vilniuje, anot jo, „pargrįžo namo“.

Mano tapyba – tamsi, iš Drevernos medžių paunksmės, iš rudens plaukusi. Juose – Dreverna, jos paupys, Lankupiai... Tos vietos man – gyva istorija. Už to mano potėpio slypi visa mano praeitis, mano tėvas, mano kraštas... Sausio 15-oji man labai reikšminga, brangi data. Ta proga prisiminkim tuos žmones, kurie anuomet įrodinėjo, kad čia gyvena lietuviai. Kad mes tapom vienu kūnu, kaip ir Ieva Simonaitytė svajojo, mums visiems didelis dalykas. Tokie ir išlikim – Klaipėdos kraštas ir Lietuva – vienas kūnas.“ L. J. Jankaus žodžiai iš R. Bočiulytės str. „Banga“ 2003-01-16.

​​ Pasiklausyk šišioniškai