Tai vienas įspūdingiausių Klaipėdos rajone ir vienas geriausiai įtvirtintų piliakalnių Lietuvoje, menantis ordino laikus. Dar vadinamas Ragokalniu. Aukščiausioje kalno vietoje stovi 1928 m. ūkininko Prano Kučinsko pastangomis pastatytas betoninis Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui ir Klaipėdos krašto prijungimo 5-mečiui skirtas paminklas. Paminklą suprojektavo Kostas Rimeika. Netoli piliakalnio anksčiau ėjo Klaipėdos krašto ir Lietuvos siena. 1969 m. piliakalnio papėdėje iškilo tautodailininko Vytauto Majoro medžio skulptūra „Žemaitis“, simboliškai sauganti šias žemes nuo priešų.
Skomantų piliakalnyje susipynė kovų su ordinu didybė bei XX a. Lietuvos valstybės istoriją žymintys ženklai.
Piliakalnis (Ragokalnis, žinomas ir Papilio vardu) įrengtas aukštumos kyšulyje, Veiviržo dešiniajame krante. Aikštelė yra 80 m ilgio, 57–40 m pločio. Jos V krašte supiltas 60 m ilgio, 8 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinėje pusėje iškastas 5 m pločio, 0,7 m gylio griovys, už jo supilti dar du pylimai, kuriuos skiria du grioviai. Aikštelės R krašte supiltas 38 m ilgio, 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas (viduryje perkastas), kurio išorinėje pusėje, šlaite, 6 m žemiau, iškastas 3 m pločio, 0,5 m gylio griovys, už jo supiltas antras 0,5 m aukščio, 4 m pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, 20–22 m aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, ant V pylimo – Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pastatytas betoninis paminklas.
Į V nuo piliakalnio 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos, lygiu paviršiumi ir apžiestos keramikos. R ir PR piliakalnio papėdėje 2010 m. rasti dar vienos gyvenvietės pėdsakai. 500 m į Š nuo piliakalnio yra III–XIII a. senkapis (tyrinėtas 1909 m.).
Piliakalnio pylimą XIX a. pabaigoje kasinėjo grafas Pliateris. Duomenų apie šiuos tyrinėjimus neliko. 1903 m. Liudvikas Kšivickis aikštelės PV dalyje šalia pylimo iškasė dvi duobes, aptiko daugiau kaip 60 cm storio kultūrinį sluoksnį. Piliakalnis datuojamas I–XIII a.
Apie Skomantų piliakalnį žinomi 22 padavimai. Vieni žmonės pasakoja, kad ant piliakalnio buvusi lietuvių kunigaikščių pilis, ten gyvenęs žemaičių krašto valdovas. Minima, kad pagonys eidavo čia melstis ir atnešdavo dievams aukų. Padavimuose dažnai minimi švedai – prisigrobę turtų juos užkasė piliakalny ir dabar tie pinigai vis „laksto“. Švedai, apsupę ant kalno gyvenančius žmones, turėjo bėgti, nes gyventojai juos apgavo: pasigavo daug meškų, apipylė jas derva ir uždegę paleido iš pilies ant švedų. Tos baisiausiai riaumodamos puolė priešus ir visi išsilakstė. Žmonės pasakoja matę, kaip nubėga šuo su varpeliu. Kiti – kad laksto žirgas, arklys be galvos, užbėga ant kalno arba nubėga apačion ir pradingsta.
.png)