Karaliaus Vilhelmo kanalas
Karaliaus Vilhelmo kanalas – tai XIX amžiaus inžinerinis pasiekimas, sujungęs Minijos upę su Kuršių mariomis. Dirbtinai sukurtas vandens kelias buvo iškastas 1863–1873 m. Pavadintas tuometinio Prūsijos karaliaus Vilhelmo vardu. Pagrindinė kanalo statybos priežastis buvo audros Kuršių mariose, dėl kurių medienos prekybininkai, plukdydami sielius mariomis ir lenkdami Ventės ragą, prarasdavo savo krovinius. Saugią arteriją laivybai kasė tiek vietos gyventojai, tiek prancūzų kariai, Prūsijos–Prancūzijos karo, vykusio 1870-1871 m., belaisviai.
Šiaurinei Rytų Prūsijos daliai, taip pat ir Drevernai, kanalas tapo tikra gyvybine arterija. Jis atvėrė naujas prekybos galimybes, patogesnį priėjimą prie Minijos, spartesnį žuvies, medienos ir kitų produktų gabenimą.
Kanalo ilgis 24 km, plotis 22–30 m, gylis vietomis siekia net pusketvirto metro. Istoriniai šaltiniai liudija, jog siekiant išvengti krantus ardančių bangų, kurias sukeldavo plaukiantys laivai, Karaliaus Vilhelmo kanalu buvo leidžiama plaukti ne didesniu kaip 5 km/h greičiu. Kelionė trukdavo ilgokai, 8–9 val. Pavyzdžiui, plaukdami per Kuršių marias laivai Klaipėdą pasiekdavo dukart greičiau, tad laivininkai šį kelią rinkdavosi tik esant dideliam Kuršių marių bangavimui. Ir vis dėlto judėjimas kanale buvo intensyvus: 1875 m. kanalu praplaukė per tūkstantį laivų ir keli tūkstančiai sielių vilkstinių. Kanalas iki pat XX a. vidurio buvo pagrindine medienos ir kitų prekių transporto arterija.
1902–1904 m. per Vilhelmo kanalą buvo nutiesta 10 metalinių tiltų, šiuo metu išlikę tik du tiltai su metalinėmis konstrukcijomis ir 7 tiltų atramų liekanos. Dabar Karaliaus Vilhelmo kanalas – sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa ir pramoginės žvejybos vieta, pramoninė laivyba čia nebeplėtojama nuo I pasaulinio karo.
