Antkalnio piliakalnis (Dauparų–Kvietinių sen., koordinatės: 55°46’27.7”, 21°25’07.9”)
Klasikinės formos smarkiai primirštas piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Jis pasiekiamas iš Gargždų–Jokūbavo plento Gribžiniuose. Piliakalnis įrengtas Minijos dešiniajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Jis dar žinomas ir Gribžinių ar Grybinės vardais.
Štai koks padavimas yra žinomas apie šį piliakalnį: „Labai seniai kažkokie priešai nukariavę tą piliakalnį ir patys jame apsigyvenę. Gyvendami piliakalnyje, jie nežmoniškai skriaudę aplinkinius gyventojus. Atiminėdavę iš jų turtą, savo arkliais nuganydavę javus, pievas ir laukus. Dėl to ne kartą juos žemaičiai mėginę iš tenai išguiti. Tačiau jiems nieko nepadarydavę. Kai tik priešai pamatydavę prisiartinant žemaičius, tuoj visi sulįsdavę urvu į tą kalną, užsirakindavę duris ir nei vieno neįsileisdavę. Urvas buvęs labai siauras, kad juomi tik po vieną žmogų tegalėdavę lįsti. Kai tik koks drąsesnis žemaitis mėgindavęs lįsti, tuoj jį priešai nukaudavę ir negyvą išmesdavę. Galų gale vienas gudruolis žemaitis sugalvojęs tokį būdą, kuriuo pasinaudojus būtų galima savo priešus išnaikinti. Tuoj žemaičiai ir pasinaudoję. Surinkę kelias dešimtis pačių geriausių žemaitukų – eržilų, atvedę ir paleidę prie jų priešų arklių, kurie ties tuo kalnu ganėsi. Patys žemaičiai pasislėpę antroje to kalno pusėje. Geri žemaičių eržiliukai tuoj pradėję kelti triukšmą su priešų arkliais. Priešai išgirdę, kad kažkas dedasi tarp jų arklių, išlindę keli pažiūrėti. Bet pamatę, kad joks pavojus nė iš kur negresia, išlindę ir kiti. O pasislėpusieji žemaičiai puolę juos ties kalnu iš abiejų pusių ir visus iki vieno išmušė. Jų arklius ir kitas gėrybes pasiėmė sau“ (Pleškys, 1927, p. 477–478; kiek redaguotas variantas: Kviklys, 1968, p. 353).
Dovilų piliakalnis (Dovilų sen., koordinatės: 55°39’47.7”, 21°20’16.1”)
Piliakalnis (Pelutės Kalnas, Muškalnis, žinomas ir Gedminų vardu) datuojamas I tūkst. – XIII a. Jis įrengtas Minijos dešiniojo kranto aukštumos atragyje. Piliakalnio aikštelę ir abu pylimus apardė 1945 m. pradžios vokiečių apkasai.
Apie šį piliakalnį pasakojama, kad ant kalno stovėjo didelė pilis, kurioje gyveno lietuvių kunigaikštis Gediminas, jo požemiuose buvo pilna lobių, kuriuos iki šiol saugo didžiulis šuo, kituose, kad ant kalno pastatytą pilį valdė kunigaikštis Dovilanas, narsiai gynęs kraštiečius nuo priešų. Supratęs, kad negali atsilaikyti prieš stipresnį priešą, trenkdamas kardu į aukurą prakeikė priešus ir pilį. Pilis nugrimzdo į žemę, liko tik pilies kalnas.
Yra išlikę pasakojimų, kad šiame piliakalnyje yra palaidotas karaliaus Gedimino talkininkas ir giminaitis, drąsus karžygys Gedminas, kad ant piliakalnio stovėjusius puikius rūmus užkeikusi pikta žynė ir jie nugrimzdę. Taip pat pasakojam, kad ant kalno buvo labai gili skylė - ir su ilgiausia kartimi matuojant jos dugno nebuvę galima pasiekti - kiti, kad gilus urvas - žmonės eidavo pasiklausyti kaip velniai urvo gilumoje skaičiuodavo pinigus, o pas piemenis iš to urvo ateidavo keistas vokietukas.
Eketės piliakalnis (Sendvario sen., koordinatės: 55°47’31.2”, 21°10’48.0”)
Piliakalnis datuojamas I tūkst. - XIII a. Jis įrengtas aukštame dešiniajame Eketės krante, netoli santakos su Dangės-Akmena. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Eketė.
Apie piliakalnį žinoma net 13 įvairiausių padavimų. Vieni pasakoja, kad piliakalnį supylę švedai, kiti, kad lietuvininkai, treti teigia, kad ant kalno stovėjo pilis, kuri prasmego, o vienoj vietoj dar ilgai buvo matyti mažas bokštukas ar trijų kaminų skylės ir dvejos durys. Taip pat girdėta, kad Eketės piliakalnyje buvusi svarbiausia prūsų šventykla. Žmonės pasakoja, kad ant pylimo galima pamatyti jodinėjantį generolą be galvos ar iš užkeiktų rūmų ateinančias ir verpiančias tris baltai apsirengusias moteris.
Kalniškės (Gargždų) piliakalnis (Gargždų sen., koordinatės: 55°42’40.5”, 21°24’58.3”)
Piliakalnis datuojamas I tūkst. - XIII a. Jis įrengtas Minijos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Gargždai (Garisda).
Pasakojama, kad rytinėje piliakalnio pusėje buvęs plytomis mūrytas urvas, kuris vedęs piliakalnio vidun. Teigiama, kad viduje paslėpti neišmatuojami turtai, kuriuos saugojęs tos pilies ponaitis su juoda skrybėlaite. Pasakojama, kad piliakalnio viduryje yra nugrimzdęs dvaras. Taip pat sklinda legenda apie jauną porą, kurie be galo mylėjo vienas kitą, bet nebuvo jiems lemta būti kartu. Pasakojama, kad dabar atsiveria piliakalnio požemiai, iš kurių išeina baltai apsirengęs jaunuolis ir klaidžioja po piliakalnį, ieškodamas savo mylimosios. Kitoje piliakalnio pusėje pasirodo baltai apsirengusi mergina. Piliakalnis žybsi nuo žvakių liepsnelių. Gaila, bet niekas ir nežino, ar jaunuoliai susitiko ar ne.
Gerduvėnų piliakalnis (Vėžaičių sen., koordinatės: 55°44’11.0”, 21°26’32.3”)
Piliakalnis yra datuojamas I tūkst. – XIII a. Didelis labai apardytas piliakalnis, visiškai dingęs miške, pasiekiamas iš Vilniaus–Klaipėdos autostrados ties Vėžaičiais pasukus link Lapių. Jis įrengtas kairiajame Minijos ir Gerdaujės krante esančiame aukštumos krašte.
Pasakojama, kad ten buvo matomi velniai. Taip pat legenda sako, kad šventadieniais, dvyliktą valandą dienos ant kalno viršaus išeina pypkę rūkantis senis, o dvyliktą valandą nakties labai dažnai kažkas nuo to kalno su didžiausiu trenksmu rieda į akmenuotąją Gerdaują.
Mockaičių piliakalnis (Veiviržėnų sen., koordinatės: 55°35’58.7”, 21°32’04.7”)
Piliakalnis (dar žinomas ir Šiuraičių vardu) datuojamas I tūkst. – XIII a. Jis geriau matomas iš oro negu iš žemės, nes nuo aukštumos reljefe išsiskiria tik pylimas. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais yra pasiekiamas nuo Gargždų–Švėkšnos kelio pervažiavus Veiviržo upę.
Vieni pasakoja, kad ant šio piliakalnio kadaise stovėjo šventykla, o kiti sako matydavę piliakalnyje degant pinigus.
Skomantų piliakalnis (Veiviržėnų sen., koordinatės: 55°33’37.9”, 21°31’09.6”)
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Ragokalnis, žinomas ir Papilio vardu, įrengtas aukštumos kyšulyje, Veiviržo dešiniajame krante. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, ant pylimo stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pastatytas betoninis paminklas.
Apie Skomantų piliakalnį žinomi net 22 padavimai. Vieni žmonės pasakoja, kad ant piliakalnio buvusi lietuvių kunigaikščių pilis, ten gyvenęs žemaičių krašto valdovas. Yra minima, kad pagonys eidavo čia melstis ir atnešdavo aukų dievams. Padavimuose dažnai minimi švedai – tai jie prisigrobę turtų juos užkasė piliakalny ir dabar tie pinigai vis „laksto", tai švedai, apsupę ant kalno gyvenančius žmones, gavo bėgti, nes gyventojai juos apgavo: pasigavo daug meškų, apipylė jas derva ir uždegę, paleido iš pilies ant švedų. Tos baisiausiai riaumodamos puolė priešus ir jie visi išsilakstė. Žmonės pasakoja, kad matę, kaip nubėga šuo su varpeliu, kiti, kad laksto žirgas, tai arklys be galvos, užbėga ant ar nuo kalno ir pradingsta.
Žvaginių piliakalnis (Endriejavo sen., koordinatės: 55°44’31.0”, 21°41’19.1”)
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Jis įrengtas apylinkėse aukščiausios masyvios kalvos viršūnėje. Ant piliakalnio stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Ablinga. Žvaginių piliakalnio aikštelėje stovi medinė koplytėlė, o pietiniame šlaite įrengtas memorialas 1941 m. birželio 23 d. vokiečių sušaudytiems Ablingos gyventojams.
Legendos byloja, kad ant kalno kadaise stovėjo didelis aukuras, kuriame buvo kūrenama senovės lietuvių šventoji ugnis ir smilkdavo aukos dievų garbei.
Informacija iš Z. Baubonio ir G. Zabielos knygos „Klaipėdos rajono piliakalniai“
Atsiliepimai