Piliakalnis pasislėpęs Minijos dešiniajame krante esančiame Piliakalnio miške, tad surandamas tik skrupulingai laikantis kelio ženklų, sustatytų nuo Dovilų gyvenvietės.
Kadaise jis buvo tikra vietos įžymybė, tai liudija net keli vietiniai pavadinimai: Pilalės, Pelutės kalnas, Muškalnis, arti dvidešimties pasakojimų ir padavimų. Pasak vieno, kalne buvusi skylė. Piemenys manė joje esant turtus, tad mažiausią virve nuleido patikrinti. Piemenukas urvo gale priėjo vartus, už kurių sutiko senį. Šis įvedė vaiką į vidų, pavaišino gardžiausiais valgiais, aprodė puikius auksu žibančius rūmus. Paskui išleido iš urvo, tik prisakė niekam nepasakoti, ką matė. Šeimininkai, išvydę piemenuką gyvą, labai nustebo, nes nuo jo dingimo buvo praėjusios jau trys dienos. Kai pradėjo klausinėti, kur šis buvęs, neištvėręs kamantinėjimų prasitarė ir tuoj pat prarado žadą. Tokia tad istorija užrašyta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Aukštumos atragyje įrengto piliakalnio aikštelė ilga ir siaura (110 × 20–25 m dydžio), su 0,5–2,5 m aukščio pylimais galuose. Šlaitai statūs, apie 9 m aukščio.
1944 m. pabaigoje piliakalnis įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, rytiniame aikštelės krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkosvaidininkų vietos (vadinamieji Kocho bunkeriai), į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu.
Atsiliepimai