Jeigu Laistų piliakalnį reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, bene taikliausias būtų „sunkiausiai pasiekiamas“. Nors yra kone ties pietine Klaipėdos miesto riba, norint jį aplankyti, reikia pasiryžti kirsti geležinkelį iš šiaurinės pusės arba ieškoti tiesiausio kelio pro kolektyvinius sodus ir laukus, einant iš kitų pusių. Tad aplankyti šį piliakalnį yra tikras ištvermingumo išbandymas.
Tačiau lankytojai nenusivils, nepaisant to, kad piliakalnis apaugęs gana tankiais lapuočiais. Apskritą 40–42 m skersmens aikštelę kone iš visų pusių juosia 2,5 m aukščio, 12 m pločio pylimas 5 m aukščio išoriniu šlaitu. Aikštelės nėra tik vakariniame krašte, kur status 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia esantį raistą.
Išorinėje didžiojo pylimo pusėje būta mažų pylimėlių su grioviais tarp jų, o toliau – apie 5 ha ploto papėdės gyvenvietė, 300 m į Rytus – VIII–XIII a. senkapis. Tiek senkapis, tiek senoji gyvenvietė ne kartą tyrinėti, juose aptikta įvairių ir aiškių čia gyvenusių kuršių pastatų liekanų ir kapų.
Pats piliakalnis archeologų mažai tyrinėtas, 1998 m. didžiajame pylime užpilant savavališkai iškastą duobę fiksuoti mažiausiai 5 skirtingi sluoksniai. Jie liudija kur kas sudėtingesnę ir senesnę piliakalnio istoriją, siekiančią ne tik 1253 m., kai čia stovėjo Laistų (vok. Lassiten) pilis, buvusi milžiniško priešistorinio Žardės–Bandužių archeologijos paminklų komplekso, dabar esančio Klaipėdos miesto teritorijoje, dalis, gynusi ir saugojusi jį nuo pietryčių pusės.
Atsiliepimai