Istorikės Janinos Valančiūtės duomenimis, iki XIX a. pab. dauguma Gargždų žydų gyveno dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, o XIX a. pab. – XX a. pr. jų sklypai buvo išsidėstę palei Rinkos aikštę ir Klaipėdos gatvę. 1638 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos aktu Gargždų žydams buvo suteikta teisė turėti kapines, tad apie XVII a. vid. jos įkurtos pietrytinėje miestelio dalyje, netoli dešiniojo Minijos kranto. Vietinių gyventojų liudijimu, kapinės buvo apie 4 ha.
Žydų kapinės pradėtos naikinti Antrojo pasaulinio karo metu, kai naciai kasė gynybinius įtvirtinimus. Vėliau vakarinė dalis išdalinta kolektyvinių sodų sklypams. Tokiu sprendimu sunaikintos istoriškai susiformavusios kapinių teritorijos ribos, kapų eilių išdėstymas, išvežti seni antkapiniai paminklai. 1992 m. kapinių tvora ir kapai restauruoti, išliko autentiškų antkapių, yra daugiau nei prieš šimtą metų mirusių žydų kapų.
2018 m. Gargžduose lankėsi Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas. Jis džiaugėsi prižiūrimomis kapinėmis, parodė tikrąjį įėjimą (į miesto pusę, kur dabar privačių žmonių tvoros ir keliuko nebėra), perskaitė ir išvertė kai kuriuos paminklų įrašus.
Pagal tradiciją žydų vyrai ir moterys laidojami atskiromis eilėmis, bet Gargžduose į vyrų eilę įsiterpia vienas kitas moters antkapis, taigi greičiausiai atkeltas iš kitur. Antkapyje dažnai įrašydavo ne tik mirusiojo vardą, pavardę, gimimo ir mirimo metus, bet ir profesiją, amatą. Kapinėse žydai vengia didelių papuošimų, neneša ir nesodina gėlių, tik antkapių stiliai gali šiek tiek skirtis.
Atsiliepimai