ETAPO APRAŠYMAS:

Šios dienos maršrutas veda į Vasaros sostine tituluojamą Palangą. Šv. Jokūbo kelias driekiasi nuostabiais pušynais ir Jūs galite giliai įkvėpti pajūrio druska prisotinto gaivaus oro. Na o, kad kelionė neprailgtų būtinai pasižvalgykite aplinkui.

Į šiaurę nuo miesto centro keliaudami Naglio alėja pastebėsite ant dvišako ąžuolo išskobtą pavadinimą „Naglio kalnas“. Nors kalnas tėra 15 m aukščio kopa, jį galima vadinti viena iš paslaptingiausių Palangos vietų.

Iki šiol nėra žinoma pavadinimo kilmė. Pasak legendos, ši kalva yra kunigaikščio Naglio kapas, supiltas sielvartaujančios žmonos. Archeologai išties kalne yra radę XV-XVI a. palaidoto vyro kapą, į kurį padėtas ir maišelis su gintaro gabalėliais. Istorikai tvirtina, kad XV a. čia buvęs piliakalnis, paminėtas kryžiuočių metraščiuose. Manoma, kad ant kalno buvusi senovinė baltų alkavietė, nes senuosiuose sluoksniuose aptikta įvairiausių deginimo pėdsakų, o vėlesniuose - XVI - XIX a. kapaviečių su kuršių papuošalais. Tarpukariu tai buvo mėgstama romantiškų susitikimų vieta, daugkart tapyta, ir vadinta tiesiog žuvėdų (švedų) kalnu. Mūsų dienomis kalnas yra malonių pasivaikščiojimų vieta, kur puikiai girdisi jūros ir pušų ošimas, o tūkstantmečių paslaptys glūdi giliai po baltu smėliu.

Ko gero, kiekvieno lietuvio, jo tėvų ir senelių fotoalbumuose galima aptikti nuotrauką pozuojant ant Palangos jūros tilto. Ir nors kai kurie poilsiautojai tvirtina, kad saulės palydėjimas šioje vieoje tapo pernelyg įprastu ritualu, reikia pripažinti, kad tai geriausia vieta pajusti jūros vėją ir stebėti bangų mūšą bet kuriuo metų laiku.

Tiltas XIX a. statytas pragmatiškais tikslais – Palangą valdę grafai Tiškevičiai pastatė jį kaip uostą, kad galėtų išgabenti vietoje pagamintas plytas, o vasaromis atplukdyti poilsiautojus, daugiausia iš Liepojos. Prekėms ir atvykėliams gabenti net buvo nutiestas siauras arklinis geležinkelis. Tačiau jau tuo metu vasarotojai pamėgo vaikštinėti šalia bėgių ant tilto.

Per šimtmetį jis nekart buvo apgriautas jūros vėtrų. Įdomu tai, kad dėl tilto Palangos kranto linija gerokai pasistūmė jūros pusėn, nes nepaisant pastangų pagilinti Palangos uostą, iš sunešto smėlio susidarydavo seklumos. Todėl net 100 m pirmojo tilto atsidūrė krante ir buvo nuardyta.

Nepriklausomybės pradžioje kurorto simbolis buvo labai prastos būklės, todėl 1998 m. pastatytas naujas, 470 m ilgio su suoleliais pasigrožėti niekad neatsibosiančiu saulėlydžiu.

J. Basanavičiaus gatvė - pagrindinė gatvė, vedanti link Palangos kurorto simbolio – jūros tilto. Seniau lygiagrečiai su dabartine J. Basanavičiaus gatve buvo nutiesti bėgiai iki tilto galo. Jais į laivą buvo gabenamos plytos iš Tiškevičiaus plytinės. Gatvė buvo negrįsta, smėlėta, sunku eiti. Poilsiautojai galėjo nuvažiuoti iki tilto „konke“ – arkliu traukiama transporto priemone, kuri riedėjo bėgiais. Jau anuomet pagrindine kurorto pėsčiųjų alėja tapusi J. Basanavičiaus gatvė išlaikė savo statusą iki šiol. Tai pagrindinė alėja, jungianti kurhauzą ir jūros tiltą. Dešinėje pusėje vingiuoja Rąžės upelis, įrengtos apžvalgos ir poilsio aikštelės. J. Basanavičiaus gatvėje yra išlikusių autentiškų, grafų Tiškevičių laikus menančių vilų. Vienos gražiausių – vila „Jūros akis“, Fachverkinių vilų kompelksas, vila „Aldona“.

Stabtelėkite prie žaismingos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios grafo Felikso Tiškevičiaus motinai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei priklausiusios šveicariškam stiliui artimos vilos „Jūros akis“. Architektūrinė kompozicija išskiria pastatą iš kitų to meto kurorte grafų statytų vasaros rezidencijų. Tarpukariu viloje veikė pensionatas. Šiandien pastatas restauruotas išsaugant autentiškas formas. Viloje veikia restoranas ir apartamentai. Čia atgaivinama, o gal ir kuriama ne viena legenda. Viena tokių detalių – kambarių pavadinimai „Jūros akimis“, „Grafo“, „Meilužės“, esą čia nakvojo paties grafo Tiškevičiaus meilužė.

Einant ar grįžtant nuo Palangos tilto arba po pasivaikščiojimo Basanavičiaus gatve įprasta stabtelėti, užsibūti „prie fontano“, o kalbant geografiškai tiksliai – Jūratės ir Kastyčio skvere. Jaukioje aikštėje tarp miesto ir kopų jau daugiau nei pusšimtį metų stovi viena iš gražiausių Palangos skulptūrų – pirmasis vandenų deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio susitikimas. Ją sukūrė anuomet dar jauna skulptorė Nijolė Gaigalaitė, kurią ir išgarsino šis darbas. Skulptūra ypač romantiškai atrodo fontano purslų fone arba vidudienį, kai vandenyje atspindi įsimylėjėlių siluetai.

Kiekvienam lietuviui žinoma legenda apie Jūratės ir Kastyčio įsimylėjimą, kuris sulaukė tokio galingo visų dievų valdovo Perkūno pykčio, kad gintariniai Jūratės rūmai vandenų dugne buvo suskaldyti į mažiausius krislelius, jų galima ir šiandien rasti vaikštant pajūriu, o Kastytis žuvo nuo jo žaibuojančių strėlių. Dėl sūrių Jūratės ašarų ir vanduo tapo nebegėlas. Šią versija žino ir pradinukai, ją apdainavo ir Maironis, ir animacijos vaikams kūrėjai. Tačiau Palangos apylinkių legenda byloja, kad meilės istorija baigėsi dar dramatiškiau: negyva Jūratė liko gulėti šalia savo gintaro rūmų griuvėsių, o Kastytis amžiams prirakintas prie jūros dugno ir pasmerktas žiūrėti į ją iki laikų pabaigos.

Ne mažiau įdomi ir žemiška skulptūros istorija. Pasakojama, kad Jūratė sukurta pagal skulptorės kurso draugės atvaizdą, o štai Kastyčiui prireikė net dviejų vyrų pozuotojų – vieno profesionalaus, o kitas buvo atletiškas itin išvaizdus Palangos gelbėtojas. Pati menininkė siekė, kad jos „paminklai turėtų galingą žmoniškąją jėgą, skatinančią gyventi ir kurti“.

Tad šiame skvere galima pailsėti ir pamąstyti, kas nutinka, kai gamtoje ar gyvenime susitinka dvi skirtingos stichijos, kiek tai atneša įkvėpimo ir kiek griaunančios jėgos.

Toliau maršrutas veda per Meilės alėją – tyli, rami alėja besidriekianti palei kopas nuo J. Basanavięiaus gatvės Jūratės ir Kastyčio skvero iki Birutės kalno papėdės. Tiškevičių lenkų kalba dar prieš I-ąjį pasaulinį karą sudarytame Palangos miesto plane takas pavadintas „Palangos mylėtojų alėja“ (Aleja Milosnikow Pologi“). Kas buvo tie Palangos mylėtojai?

Vakarų Lietuvos dvarininkai, akcijos iniciatoriai Tiškevičiai, paskelbė politinę manifestaciją: Palanga turi tapti Lietuvos – Lenkijos dominuojančiu kurortu ir nukonkuruoti prūsiškąjį Soboto (Sopoto) kurortą. Susikūrė bendrija, pasivadinusi „Palangos mylėtojų draugija“. Ši visuomeninė organizacija finansavo reklaminių prospektų lenkų ir rusų kalbomis leidybą, užsakė knygelę apie Palangą ir Kretingą, ją parašė dr. Stanislavas Karvovskis (Stanislaw Karwowski, „Poląga i Kretynga“, Poznan, 1913 m.). Palangos mylėtojai įkūrė meteorologinę stotį, inicijavo progimnazijos reorganizavimą į gimnaziją, ruošėsi steigti Palangos krašto muziejų. Šios organizacijos iniciatyva ir lėšomis sudarytas pirmasis mums žinomas miesto planas (šiame plane pažymėta Palangos mylėtojų alėja), plano kopija yra miesto bibliotekoje. Apie draugiją ir jos veiklą žinios ganėtinai skurdžios, žinoma, kad ji gyvavo iki pirmojo pasaulinio karo, po karo savo veiklos neatnaujino. 1918 m. Palangą užgrobusi Latvija jokių geografinių pakeitimų nedarė, gatvių pavadinimai palikę lenkiški bei rusiški. Atgavus kurortą, 1922 metais sudarytas lietuviškas kurorto planas, jame gatvėms suteikti jau lietuviški vardai, Palangos mylėtojų alėja pervadinta Laisvės alėja.

Po S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio ir žūties Laisvės alėja pavadinama legendinių lakūnų vardais. Šis vardas paliktas ir po 1939 metų gaisro, architektui Vadimui Lvovui vadovaujant sudarytame naujame miesto bendrajame plane. Sovietmečiu, apie 1948 metus, valdžia nutarė, kad lakūnai neverti gatvelės vardo ir alėją pervadino Taikos alėja. Jau nepriklausomybės laikais gatvelė oficialiai pavadinta Meilės alėja, manant, kad atstatomas buvęs tikrasis jos vardas.

Dar vienas objektas kelyje, kurį būtina aplankyti yra Birutės kalnas – stūksantis vos 150 m nuo jūros. Nuo kalno atsiveria įspūdingas vaizdas į ošiančią Baltijos jūrą. Romantiškų Palangos pasakojimų, siejamų su pagoniškos šventyklos tradicija, Vidmanto dukterimi Birute ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, užuomazgos siekia XIV amžių. Teigiama, kad Birutės kalno, ant kurio stovėjusi ir pilis, ir alkas, papėdėje X–XIII a. jau būta gyvenvietės, kuri formavosi kaip žvejų kaimas. Kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra siejamas su Birutės kapu. Vėliau čia buvo įrengta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija. Dangaus šviesulių stebyklą sudarė vienuolikos medinių stulpų pusratis, sudaręs sąlygas stebėti dangaus šviesulius.

Su šia vieta susiję ir pirmieji krikščionybės ženklai Palangoje. Pirmoji bažnyčia, kurios statybą fundavo Ona Jogailaitė, iškilo ant Birutės kalno gerokai vėliau, apie 1595 metus. 1869 metais Birutės kalno viršūnėje, kitados stovėjusios medinės koplyčios vietoje, pagal architekto Karlo Mejerio projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Šv. Jurgio koplyčia.

Pasak kitos legendos, šioje vietove buvęs aukuras, kurio šventąją ugnį vaidilutė Birutė saugojo dar iki santuokos su Trakų ir Žemaitijos valdovu. Kad apkrikštijus Lietuvą mūsų tautiečiai greičiau pamirštų stabmeldiškus ritualus 1505 m. šioje vietoje pastatyta medinė šv. Jurgio koplyčia, tačiau ilgainiui ji sunyko, nes mieste buvo didesnė bažnyčia. Jos vietoje pastatytas medinis kryžius, tačiau apylinkių gyventojai vis tiek lankydavosi ant kalno tikėdamiesi, kad deive tapusi Birutė užtars iš aukštybių, nors pagonybė jau buvo begrimztanti praeitin.

Galiausiai 1869 m. klebono Konstantino Steponavičiaus sumanymu pagal architekto K. Mejerio projektą pastatyta dabartinė neogotikinė koplyčia. Vėliau kalnas apsodintas medžiais, įrengti laiptai. 1976 m. koplyčią papuošė septyni vitražai legend motyvais, sukurti dailininko Liudo Pociaus. Tarpukariu prie šios koplytėlės buvo renkamasi paminėti Palangos krašto sugrąžinimo Lietuvai, apie tai byloja ant koplytėlės sienos pritvirtinta atminimo lenta. Nuo 1918 m. iki 1921 m. Palangos kraštas priklausė Latvijai kartu su carinės Rusijos pavergta Kuršo gubernija.

Palanga neatsiejama nuo Gintaro muziejaus. Šiame ypatingame muziejuje saugoma ir eksponuojama vienas didžiausių gintaro inkliuzų, unikalių natūralaus gintaro luitų ir gintaro juvelyrikos rinkinių pasaulyje, iš viso net 30 000 gintaro eksponatų! Čia apie gintarą sužinosite viską – nuo jo atsiradimo iki apdirbimo, panaudojimo ir gydomųjų savybių. Lankydamiesi muziejuje leisitės į kelionę laiku! Gintaras, kuris vadinamas Baltijos auksu, neabejotinai yra unikalus gamtos kūrinys. Pagrindinė Baltijos gintaro spalva yra šviesiai geltona, kuri varijuoja nuo labai šviesių geltonų atspalvių iki rusvų ar net rausvų tonų – vien geltonų atspalvių galima suskaičiuoti apie šimtą. Vien žiūrėjimas į šį nuostabų gamtos kūrinį teikia nepaprastą pažinimo malonumą, estetinio pasigėrėjimo ir nuostabos pojūčius. Muziejuje eksponuojama viena didžiausių pasaulyje inkliuzų kolekcija. Prieš milijonus metų sakai, tekėdami nuo medžių ant žemės, įtraukė įvairių priemaišų (kurios suteikia gintarams spalvingumo), juose įstrigo įvairių smulkių vabzdžių, kitokių gyvosios gamtos dalelių. Taip jie nepakitę pasiekė mūsų dienas. Palangos gintaro muziejuje eksponuojami gintaro gabalai sveria nuo kelių gramų iki keleto kilogramų. Didžiausias iš jų – Saulės akmuo. Jis sveria 3,524 kg. Tai vienas įspūdingiausių gintaro eksponatų pasaulyje, žavintis savo masyvumu ir beveik apvalia forma.

Muziejuje gausus pažintinių ir kūrybinių edukacinių užsiėmimų pasirinkimas: „Gintaro savybės“, „Gintaras ir liaudies medicina“, „Pažinkime gintarą pojūčiais (lankytojams su regėjimo negalia), „Mano papuošalas – gintaras šiuolaikiškai“, „Gintaras iš vidaus“. Edukacinių užsiėmimų metu kilnosite, žarstysite, uostysite, plukdysite gintarą, pajusite jo savybes ir išmoksite atskirti gintarą nuo plastiko ar falsifikato. Interaktyvių edukacinių užsiėmimų metu ne tik šiuolaikinėmis priemonėmis pasakojama gintaro istorija, bet ir dalyviams suteikiama galimybė patiems pasigaminti interaktyvų asmeninį gintaro amuletą.

Išskirtiniai yra ne tik šio muziejaus rinkiniai, bet ir pats pastatas, kuriame įsikūręs muziejus. Tai – ištaigingi rezidenciniai rūmai, grafo Felikso Tiškevičiaus bei jo žmonos Antaninos Korzbok-Łąckos užsakymu 1897 metais pastatyti pagal vieno žymiausių vilhelminio istorizmo stiliaus atstovų, vokiečių karališkojo architekto Franzo Heinricho Schwechteno projektą. Istorizmo stiliaus rūmų pastatas žymi kurortinės epochos ir aristokratiško laisvalaikio pradžią Palangoje.

Truputį nukrypus nuo siūlomo maršruto, kviečiame aplankyti Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, kurios raudonų plytų siluetas stilingai dominuoja kurorto pastatų apsuptyje.

1897–1907 m. švedų architekto Karlo Eduardo Strandmanno suprojektuota neogotikinė bažnyčia. Grakščiausias akcentas – pagrindiniame fasade įtaisytas keturkampis bokštas su 24 m smaile, kurioje sumontuotas vokiškas laikrodis. Neogotikiniai marmuriniai altoriai, sakykla ir baliustrada prie didžiojo altoriaus 1907 metais atvežti iš Prancūzijos. Du barokiniai altoriai perkelti iš senosios medinės bažnyčios. Bažnyčios interjere angas šventųjų paveikslams pakeitė Krokuvoje (Lenkija) užsakyti S. G. Zelenskio vitražai. Centriniame altoriuje yra jau XVII a. minimas Dievo Motinos Marijos paveikslas.

Vidaus erdvę formuoja trys navos, perdengtos kryžminiais skliautais. Neogotikinį bažnyčios charakterį taip pat pabrėžia į viršų kylantys daugiabriauniai piliastrai ir pilioriai, kurių briaunas pratęsia ramstinės arkos. Šiandiena bažnyčios bokšte, 21 m aukštyje, įrengta apžvalgos aikštelė. Pakilę į šį bokštą grožėsitės miesto panorama, įspūdingo dydžio varpais. Apžvalgos aikštelėje įrengti du monokliai-teleskopai.

Palikus Palangą vėl grįšite į gamtą. Puikūs pėsčiųjų takai jus ves per pajūrio miškus. Įžengę į Pajūrio regioninį parką sustokite atsikvėpti prie Plocio ežero. Tai migruojančių paukščių poilsio vieta, todėl regioninio parko lankytojų patogumui pastatytas paukščių stebėjimo namelis, kuriame net lietui lyjant galima stebėti paukščius. Giedrą dieną nuo ežero pakrantės net galima pamatyti horizonte raibuliuojančią Baltijos jūrą.

Toliau keliaujant pėsčiųjų takeliais pasieksite vienintelį žvejų kaimą Lietuvoje prie Baltijos jūros išlaikiusį etnografinį savitumą – Karklę. Būtina sustoti Pajūrio regioninio parko lankytojų centre, kur susipažinsite su ekspozicija apie gintaro gaudymą, žvejyba, kultūros paveldu, kopų susidarymu ir kitomis įdomybėmis. Įdomu tai, kad centre kas ketvirtą mėnesio sekmadienį, 14.00 val. vyksta Karklės evangelikų liuteronų parapijos pamaldos, kurias veda charizmatiškasis parapijos klebonas Mindaugas.

Karklėje yra parduotuvė (Karklininkų g. 2), kuri vasarą dirba kiekvieną dieną nuo 9 iki 20 val. O jeigu jau pavargote ir galvojate, kad Klaipėdos miesto nepasieksite, galite pernakvoti Karklėje. Užsisakius nakvynę iš anksto čia jus šiltai priims net kelios skirtingos apgyvendinimo įstaigos.

O jeigu dar nepavargote, siūlome toliau keliauti pajūriu bei pajūrio miškais. Einant paženklintu miško takeliu pasieksite viena lankomiausių Lietuvos pajūrio objektų - Olando Kepurės skardį. Šį įspūdingą gamtos paveldo objektą suformavo atsitraukdamas ledynas. Skardis yra aukščiausias taškas Lietuvos pajūryje. Jo aukštis siekia 24,4 m. Manoma, kad kalnas Olando Kepurės pavadinimą gavo dėl jo panašumo į olandišką kepurę, kai žiūrima į jį iš jūros pusės. Olando kepurė nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, nes apaugęs pušimis ir ąžuolais gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Nuo skardžio atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais. Čia patogu stebėti virš jūros skrendančius paukščius.

Einant toliau, visai netoli Klaipėdos rajono ir Klaipėdos miesto ribos, pasieksite pakrantės artilerijos bateriją „Memel Nord“. Tai Antrojo pasaulinio karo laikų gynybiniai įtvirtinimai prie Baltijos jūros, įrengti Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos. Buvo numatytos pastatyti dvi pakrantės artilerijos baterijos. Viena turėjo būti pastatyta Smiltynėje netoli Kopgalio – „Memel Sud“ („Klaipėda – pietūs“), kita – „Memel Nord“ („Klaipėda – šiaurė“) – už Girulių, Kukuliškių kaime. Tačiau buvo baigta tik viena baterija – esanti Kukuliškiuose.

Tai vieninteliai tokio tipo įtvirtinimai Lietuvoje. Iš pradžių tai buvo priešlaivinė baterija, turėjusi apsaugoti pakrantę nuo įsiveržimų iš jūros pusės, bet to neprireikė, nes greitai visa Baltijos jūros pakrantė priklausė vokiečiams ir įrengimai buvo perkelti į Norvegiją. Netrukus baterija performuota į priešlėktuvinę ir buvo aktyviai naudojama. Atvykę į šią kažkada buvusią šiauriausią pakrantės artilerijos bateriją visoje Vokietijos teritorijoje, galėsite apžiūrėti muziejinę ekspoziciją ir susipažinti su šio unikalaus karo/kultūros paveldo objekto istorija. Tiesa, norit aplankyti ekspoziciją, reikės susitarti iš anksto (+370 681 47842).

NAUDINGOS NUORODOS:

Palangos turizmo informacijos centras www.visit-palanga.lt
Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras www.klaipedosrajonas.lt
Pajūrio regioninis parkas www.pajuris.info

PILIGRIMŲ NAKVYNIŲ INFORMACIJA

Pastaba: lentelėje pateiktos tik tos nakvynės vietos, kuriose nakvynei priimami piligrimai.

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras

Dalintis nuoroda el. paštu

Kontaktai

Atsiliepimai

Filtras