Esame Dvaro gatvėje prie Riteriškojo dvaro. Atvykstantieji į Priekulės riteriškąjį dvarą atsidurdavo prie didžiųjų tvartų, daržinių, sandėlių, o tik vėliau pasiekdavo nedidelį dvaro rūmą, ar už jo dar nuošaliau puoselėtą gana kuklų parką. Priekulės Antrojo kaimo dvaras įkurtas kaip administracinis centras, vėliau tapo valstybiniu dvaru, o iš jo – privačiu – riteriškuoju dvaru. Jis išsivystė iš 1644 metais įkurtos krašto prižiūrėtojo sodybos. 1850 metais dvarą iš varžytinių įsigijo apskrities viršininkas, tuomet landratu vadintas Hermanas Šperberis. Jis 1866 metais dvarui išrūpino karališkąją privilegiją, kuria buvo suteiktas riteriškojo dvaro rangas, leidęs dvaro savininkui būti išrinktam į Landtagą (tuometinį parlamentą), bet draudęs dvarą parduoti dalimis. 1867 metais dvarą paveldėjo sūnus Kurtas Šperberis, ilgametis valdybos narys. Valdant jam (1867–1915) dvaras suklestėjo.
Dvaro sodyba išliko atskira Priekulės dalimi, savarankiška gyvenviete, kurios kraštovaizdžiui dvarininkai skyrė didelį dėmesį: jie įkūrė dabartinį Priekulės Vingio parką . 1915 metais Kurtui Šperberiui mirus, dvarą valdžiusi našlė Ženy fon Hautevile-Šperber už pagalbą karą aukoms 1917 metais buvo apdovanota Nuopelnų kryžiumi. Per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo jos sūnus Bruno, buvo padaryta didelių nuostolių dvaro ūkiui. Našlei nesugebėjus tvarkyti dvaro ūkio, jį praskolinus, XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigoje dvarą perėmė Rytprūsių krašto bankas. Pokariu dvaras buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu jo teritorija priklausė Priekulės tarybiniam ūkiui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę išlikę pastatai buvo remontuoti ir rekonstruoti. Šiuo metu dvaro rūmai turi gyvenamąją paskirtį.
55.560632, 21.320576 (WGS)