Pievininkai – taip nuo seno vadinti žmonės, gyvenę Nemuno deltos ir kitų užliejamųjų pievų žemumose. Dėl nuolatinių potvynių ir ledonešių čia nebuvo įmanoma verstis įprasta žemdirbyste – kasmetiniai vandenys nuplaudavo arimus, palikdami vienur derlingas sąnašas, kitur – suplautą smėlį.
Tačiau potvyniai turėjo ir savų dovanų. Pastebėta, kad šios pievos – nepaprastai vešlios. Čia buvo varomi ganytis gyvuliai, o per šimtmečius išžvalgytos ir įsimintos aukštesnės pakilumėlės bei kalvelės, kurios likdavo sausos net per didžiuosius potvynius. Ten kūrėsi pirmosios pievininkų stovyklos, užuobėgos, vėliau – kaimai ir sodybos.
Gyvendami tarp vandenų, pievininkai išmoko prisitaikyti prie gamtos ritmo. Jie vertėsi gyvulininkyste, vėliau – prekine pienininkyste, o vasaromis šienaudavo vešlias pievas ir parduodavo šieną. Klampiose vietose judėta valtimi, o vasarą krovinius tempė arklių ar jaučių traukiamos šlajos. Žiemą, kai pelkės ir protakos užšaldavo, šienas iš atokiausių vietų būdavo pargabenamas rogėmis.
Pievininkai mokėjo pjauti ir džiovinti žolę net klampynėse – šieną kraudavo į aukštas kupetas ant medinių pakylų, kad jo nepasiektų vanduo. Ilgainiui susiformavo net prekybos šienu sistema – jis buvo vežamas į tolimas vietoves.
Jų gyvenimą valdė vandens ritmas: pasiruošimas potvyniams, išgyvenimas jų metu, gyvulių ganymas, šienapjūtė, prekyba šienu, o žiemą – ramesnis gyvenimas nuošaliuose kaimuose.
Taip per amžius susiformavo saviti papročiai, darbų įgūdžiai ir gyvenimo būdas, kuris iki šiol liudija žmogaus ir gamtos darną.