Stintapūkis – tai unikalus Kuršių marių poledinės stintų žvejybos paprotys, pripažintas nematerialaus kultūros paveldo vertybe.
Jo esmė – bumbinimas. Žiemą, kai Kuršių marias sukausto storas ledas, žvejai šalia įleistų tinklų po ledu nuleisdavo ilgą eglinę ar pušinę lentą (kartais su pritvirtinta šaka). Lentą palikdavo galais virš ledo, o medinėmis buoželėmis arba plaktukais ritmingai mušdavo per lentą, lydimi skanduojamo šūkio: „Stinta pūkis, stinta pūkis, stinta, stinta, lįsk į tinklą!“. Po ledu sklindantis garsas – bumbinimas – baidydavo stintų būrius, ir žuvys, bėgdamos nuo triukšmo, patekdavo tiesiai į žvejų tinklus.
Iš šio seno papročio kilo tradicinė „Stintapūkio“ šventė, kuri iki šiol švenčiama Neringoje ir Palangoje.
