Kuršių marios kadaise buvo tikras gyvas lobynas – seklūs, maistingi, švelniai sūrūs vandenys leido veistis įvairioms žuvims. Žuvys buvo labai svarbios vietos gyventojams – ypač lietuvininkams. Tačiau amžiaus viduryje dėl teršalų, intensyvios žvejybos ir melioracijos žuvų kiekis pradėjo mažėti. Ypač nukentėjo unguriai ir stintos, o kai kurios rūšys tapo retos.
- Ešerys (ezegis) – viena svarbiausių žuvų, gaudoma visus metus, dažnas rūkymo ir džiovinimo gaminys.
- Lydeka (lidaks) gaudoma pavasarį, prieš nerštą. Iš jos gamindavo sriubą, žuvienę.
- Ungurys (ylė) – tikras delikatesas, gaudytas iš šliuzų. Rūkytas – vertingas mainų produktas.
- Karšis (birfišė) labai paplitęs, ypač pavasarį. Džiovintas ar keptas moliniuose puoduose.
- Kuojos (bruknės, bruišės), raudės (rudakiai), dažnos mažesnės žuvys maitino visą šeimą per pasninkus.
- Sterkas (šamas, salačius) (starkis) retesnė, bet vertinga. Pasirodo gilesniame vandenyje, kur teka srovė.
