Pamarys – tai ypatingas Lietuvos regionas, apimantis Kuršių marių pakrantes ir Nemuno deltos žemupį. Čia gamta susitinka su žmogaus istorija: smėlio kopos Kuršių nerijoje, vešlios žvejų gyvenvietės – Dreverna, Svencelė, Kintai, Ventė, užliejamos pievos ir pelkynai kuria savitą kraštovaizdžio harmoniją.
Pamarys labai pasikeitė po paskutiniojo karo – išnyko kaimai, beveik nebeliko vietinių, sunyko senieji amatai. Tačiau išliko istorinė atmintis, raudonų plytų architektūra, senosios kuršvaltės ir žvejų kultūra, kurią simbolizuoja vėtrungės ir unikalios tradicijos.
Dėl marių ir gėlo vandens santakos pamarys tebėra turtinga žuvų išteklių vieta, o miškai ir pelkės suteikia prieglobstį retoms augalų bei gyvūnų rūšims. Kuršių marios – didžiausias Lietuvos gėlo vandens telkinys – 25 kartus didesnės už Kauno marias ir 37 kartus didesnės už ežerą Drūkšius.
Į Kuršių marias, seniau vadintas Prūsų jūra ar Kursjanmarėmis, subėga daugiau nei 20 upių ir upelių. Didžiausią įtaką marioms daro Nemuno (seniau Mėmelės) vandenys: Rusnė, Skirvytė, Atmata, taip pat Minija, Dangė, Jūra, Drevernos ir Klišupės upės. Vidutiniškai marių vanduo kyla 12 cm virš Baltijos jūros lygio, todėl jų vanduo yra mažiau sūrus.
Pamaryje visada juntama galinga vėjo jėga, kurią vietiniai žvejai vadina mariniu (vakarų), aulaukiu, šakšiniu (pietvakarių), launagiu (pietų), stariu (su lietumi), umaru (stipriu) ar tiesiog plendra (be vėjo).