Pamarys – tai unikalus Lietuvos regionas, apimantis Kuršių marių pakrantes ir Nemuno deltos žemupį. Jis pasižymi savita kraštovaizdžio harmonija: smėlio kopos (Kuršių nerija), vešlios žvejų gyvenvietės (Svencelė , Dreverna, Kintai, Ventė), užliejamos pievos, pelkynai, Tai vieta, kur susitinka žemė ir vanduo, vieta, kuri stipriai pasikeitė po paskutiniojo karo – išnyko kaimai, lietuvininkų vadinami ugniakurai, beveik nebeliko vietinių, šišioniškių, gyventojų, sunyko senieji amatai…, tačiau liko istorinė atmintis, išsiskirianti savita raudonų plytų architektūra, atgaivinamos senosios kuršvaltės, prisimenama specifinė žvejų kultūra, kurią simbolizuoja vėtrungės ir unikalios tradicijos.
Dėl marių ir gėlo vandens santakos, pamarys tebėra turtinga žuvų išteklių vieta, o pamario miškai ir pelkės sudaro prieglobstį retoms augalų bei gyvūnų rūšims.
Kuršių marios tebėra didžiausias Lietuvos gėlo vandens telkinys, (25 kartus didesnės už Kauno marias, ir 37 kartus didesnės už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius).
Į Kuršių marias, seniau vadintas Prūsų jūra, Kursjanmarėmis, subėga daugiau nei 20 upių ir upelių. Labiausiai marias „papildo “ Nemuno, (senasis pavadinimas Mėmelė) vandenys: Rusnė, Skirvytė, Atmata… Minija, Dangė, Jūra, Drevernos, Klišupio ir kitos upės, upelės… Jos marių vandenis „iškelia “ vidutiniškai 12 cm virš Baltijos jūros , kas jūros vandenį daro mažiau sūrų.
Pamaryje visad susidursi su ypatišką jėgą turinčiais vėjais, vietinių žvejų pavadintais mariniu (vakarų), aulaukiu, šakšiniu (pietvakarių), launagiu (pietų), stariu (su lietumi), umaru (stipriu) ar tiesiog plendra (be vėjo).
Šiandien pamarys atiduodamas aktyviam ir kultūriniam turizmui, poilsiui – statomi nedideli viešbučiai, poilsio nameliai ir kempingų tinklas abiejose marių pusėse, pamarį puošia mažosios architektūros objektai… Atvykstančiųjų akis ir ausis tebeglosto vandens ir pamario pievų augalų, žolynų kvapai, vandens ir kranto paukščių giesmės…
