Iškasus Karaliaus Vilhelmo kanalą, vietiniai gyventojai susidūrė su naujais iššūkiais: kaimai ir dirbamos žemės atsidūrė atskirtos, o kelionės į turgus ar bažnyčią Priekulėje tapo sudėtingesnės. Šią problemą sprendė tiltai – per kanalą XIX a. pradžioje pastatyta dešimt lengvų medinių statinių, o 1902–1904 m. jie pakeisti metaliniais, tvirtai jungiantiems krantus ir žmonių istorijas.
Vienas įdomiausių inžinerinių sprendimų – tilto viduryje esanti pakeliama sekcija, kuri leisdavo praplaukti laivams su aukštais stiebais ar garlaiviams su kaminėliais.
Deja, Antrojo pasaulinio karo metu dalis šių tiltų pietinėje kanalo dalyje buvo susprogdinta. Išliko tik du tiltai su metalinėmis konstrukcijomis ir net septynių tiltų atramų liekanos, kur jų siluetai vis dar kyšo virš vandens.
Karaliaus Vilhelmo kanalo tiltai – tai ne tik inžinerijos paminklai, bet ir gyvi istorijos liudytojai.