Jau nuo XIX a. 7 dešimtmečio medienos rąstai keliaudavo iš Atmatos į Miniją, o iš jos – naujuoju Karaliaus Vilhelmo kanalu – į Klaipėdos priemiestį Smeltę. 1875 m. kanalu praplaukė per tūkstantį laivų ir apie keturis tūkstančius sielių vilkstinių. Kanalas tapo pagrindine medienos ir kitų prekių transporto arterija, o sielių plukdymas išliko paprasčiausia ir ekonomiška rąstų gabenimo forma iki XX a. vidurio.
Neatsiejama šio darbo dalis buvo sielininkai – stiprūs, drąsūs ir ištvermingi vyrai. Po 1928 m. sielininku galėjo tapti tik tas, kuris sudarydavo sutartį ir užstatydavo turtą arba pinigų sumą, ne mažesnę nei sielio vertė. Plukdymo darbai vykdavo grupėmis – 8–20 žmonių, o prie kranto dirbdavo papildomi darbininkai. Sielių rišimas reikalavo kruopštumo: rąstai buvo surišami tvirtai ir tvarkingai, kad plaukdami laikytų formą.
Sieliai plaukdavo nuo šaktarpių iki vėlyvo rudens, kol vandenį sukaustydavo ledas. Minijos upe juos tekdavo tempti prieš srovę, kartais – apie 18 km. Vieną vilkstinę dalydavo į tris dalis, kurias traukė po šešis vyrus abiejose krantų pusėse. Ilga sielių kolona galėjo nusitęsti apie 250 m.
XIX a. pabaigoje sielių plukdymas pasikeitė: medienos gabenimui pradėti naudoti vilkikai, kurie traukė baržas su rąstais. Vienas vilkikas galėjo tempti tris baržas vienu metu, palengvindamas darbą ir pagreitinant transportą.
Karaliaus Vilhelmo kanalas – tai ne tik technikos pasiekimas, bet ir ištisų amžių darbo, bendradarbiavimo ir medienos plukdymo tradicijos liudytojas.