Atvykę į Pamario kraštą greitai pajusite – čia žuvis nuo seno buvo neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. Senieji pamariškiai mėgo eksperimentuoti: pasakojama, kad žuvį valgydavo net žalią, o vienas įdomiausių gaminimo būdų buvo kepimas molio kiaute karštose žarijose.
Įsivaizduokite įkaitusį molį, spragsinčias žarijas ir žuvį, iškepančią savo sultyse.
Ypatingiausia žuvis čia visada buvo nėgė. Ją kepdavo ant grotelių rusto, laikomų virš rusenančių durpių. Šiandien rūkytos ar keptos nėgės tebėra vienas vertingiausių regiono patiekalų ir tikra Pamario vizitinė kortelė. Troškintos stintos iki šiol primena žiemiškus Mažosios Lietuvos vakarus ir duonkepių aromatus.
Keptuvės pamaryje paplito tik po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol žuvis dažniausiai buvo troškinama duonkepėse, o ilgesniam laikymui – sūdoma, džiovinama ar rūkomas.
Pamarys garsėjo ir konditerijos tradicijomis. Nuo XVIII amžiaus čia kūrėsi kavinės ir cukrainės – vietos bendruomenės susibūrimo vietos. Ne veltui sakyta: „Ypatiškas sandkuchas ar gliumzinis viskan išprend“ – ypatingas pyragas išsprendžia viską. Sekmadieniais ar sulaukus svečių ant stalo dažnai puikavosi keksai, sausainiai ar pyragėliai, o šventėms – tortai. Prie kepinių patiekdavo pupelių kafiją (kava iš pupelių), o kasdien – balintą miežinę, cikorijos ar gilių kavą. Skonius papildydavo vofeliai (vafliai), puceliai (spurgos), kéžas (lydytas sūris) ir kiti namų gardumynai.
Šios tradicijos iki šiol išlieka svarbia Mažosios Lietuvos kultūros dalimi.