Atvykę į Pamario kraštą suprasite – čia viskas sukasi aplink žuvį. Nuo senų laikų ji buvo kasdienis šio krašto žmonių maistas, o šiandien – regiono tapatybės dalis, kuria didžiuojasi vietos bendruomenės ir kurią pamėgo turistai.
Pamariškiai pasakoja, kad žuvį valgydavo net žalią, o vienas įdomiausių gaminimo būdų buvo kepimas molio kiaute karštose žarijose. Įsivaizduokite – įkaitęs molis, lengvai spragsinčios žarijos ir šviežia žuvis, iškepanti savo sultyse. Krašto pasididžiavimas – nėgės. Tai buvo mėgstamiausia pamario delikatesinė žuvis, kurią kepdavo ant specialių grotelių, vadinamų rusto, uždėtų ant rusenančių durpių. Šiandien daugelyje vietos kavinių ir sodybų rūkytos ar keptos nėgės vis dar laikomos vertingiausiu regioniniu patiekalu. Ne mažiau pamėgtos buvo ir troškintos stintos – patiekalas, kuris žiemą dvelkia ypatingu, tik Marių kraštui būdingu aromatu.
Įdomu tai, kad keptuvės pamaryje atsirado gana vėlai – tik po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol žvejai žuvį dažniausiai troškindavo duonkepėse krosnyse su bulvėmis, o ilgesniam laikymui ją sūdydavo, džiovindavo ar rūkydavo.
Pamarys garsėja ne tik žuvimi. Mažąją Lietuvą nuo XVIII amžiaus garsino išskirtinė konditerijos ir kepinių kultūra. Sekdami Vakarų Europos pavyzdžiu, visame Klaipėdos krašte ėmė kurtis konditerijos parduotuvės, kavinės ir cukrainės. Šiose vietose burdavosi vietos bendruomenė – po pamokų čia susitikdavo jaunimas, o vyresnieji rinkdavosi švęsti įvairias šventes ar tiesiog pabendrauti prie saldžių kepinių.
Skanaudami pyragus, tortus ar sausainius, žmonės aptardavo naujausius krašto ir pasaulio įvykius. Neatsitiktinai buvo sakoma: „ypatiškas sandkuchas ar gliumzinis viskan išprend“, tai yra – „ypatingasis smėlio ar varškės pyragas viską išsprendžia“. Kepinių tradicija gyvavo ir Mažosios Lietuvos gyventojų namuose. Nors pyragai nebuvo kepami kasdien, sekmadieniais ar sulaukus svečių ant stalo visada atsirasdavo įvairiausių keksų, sausainių, pyragėlių. Šventinėms progoms būdavo kepami tortai ir įmantrūs desertai. Prie jų dažnai buvo patiekiama šventinė pupelių kafija (taip lietuvininkai vadino kavą), o kasdien – balinta miežinė, cikorijos ar gilių kava. Saldžius kepinius papildydavo vofeliai (vafliai), puceliai (spurgos), kéžas (lydytas sūris) ar šventadienio likučiai. Ši turtinga konditerijos tradicija tapo neatsiejama Mažosios Lietuvos kultūros dalimi.
