Bangpūtys – marių, vėjų ir bangų dievaitis, dažnai minimas lietuvininkų tautosakoje. Jis vaizduojamas kaip rūstus, nepermaldaujamas marių valdovas: barzdotas, sparnuotas, su dviem veidais ir gaidžiu ant galvos. Vienoje rankoje jis laiko žuvį, kitoje – indą. Sakoma, kad Bangpūtys gyvena marių budume – giliausioje Kuršių marių vietoje, kur gano savo „jūrų veršiukėlius“. Bėda žvejui, jei neatsargiai sugavo vieną iš jų – tuomet, kaip dainoje dainuojama: „O ir supyko bangų dievaitis, pakilo šiaurys vėjatis.“
Bangpūtys nemėgsta žmonių, kurie kišasi į jo valdas. Jo rūstybė juntama per šaltus šiaurinius vėjus: vakarynę, sominį (šiaurės vakarų), audenį ar auštrinį (šiaurės rytų), pakelia aukštas bangas, atgena tamsius, lietingus lietaus debesis – šverklius, kurie užkloja marias ir krantus.
Kuršmarių žvejai žinojo daug būdų, kaip numaldyti dievaitį ir pelnyti jo palankumą. Pirmą kartą po žiemos „išbėgę“ į marias, jie atlikdavo būtinas apeigas:
- aukodavo pirmą sugautą lydeką;
- duoną, sukramtytą su gegužės žole;
- į marias pildavo stipraus gėrimo;
- įmesdavo medinį šaukštą ar kitų brangių daiktų.
Tik keli jauni, išskirtinai drąsūs žvejai – vadinami naručiais – galėjo panerti į marių gelmę ir „pabendrauti“ su Bangpūčiu. Kad neprišauktų šio dievaitio pykčio, žvejai laikėsi nerašytų taisyklių:
- laivo pirmgalyje visada turėjo kirvį – apsaugai;
- naujai numegztus tinklus prieš naudojant vilkdavo per namų slenkstį, įrišę šermukšnio šakeles;
- žvejodami vengė šūkauti, švilpti, keiktis;
- pagavę gerą vinikį (laimikį), būtinai pasidalindavo su pirmu sutiktu varguoliu;
- sekmadieniais nežvejojo.
Parplaukęs į krantą, žvejys jautėsi saugus – čia jau nebeviešpataudavo Bangpūtys, čia prasidėdavo žmogaus ir žemės ramybė.