Bangpūtys – marių, bangų dievaitis, dažnai minimas lietuvininkų tautosakoje. Jis rūstus, nepermaldaujamas, apibūdinamas kaip piktoji dvasia, barzdotas, su sparnais ir dviem veidais, gaidžiu ant galvos, kairėje rankoje jis laiko žuvį, dešinėje – indą.
Dažniausiai jis gyvena marių budume, giliausioje marių vietoje, kur gano savo „jūrų veršiukėlius“. Bėda, jei koks neatsargus žvejys juos sugavo: „O ir supyko bangų dievaitis, pakilo šiaurys vėjatis“ ( iš l.dainos). Šis dievas yra kerštingas ir nemėgsta tų, kurie kiša nosį į jo valdas; tokiems sukelia šaltus šiaurinius vėjus: vakarynę, sominį – šiaurės vakarų, ar audenį, auštrinį – šiaurės rytų vėjus, sukelia aukštas bangas, šverkius – tamsius ir lietingus lietaus debesis.
Kuršmarių žvejai žinojo daug būdų, kaip jį pamaloninti, nesupykinti ir atlikdavo būtinas apeigas: išbėgę į marias pirmą kartą po žiemos, aukodavo jam ką tik sugautą lydeką, duonos, sukramtytos su gegužės žole, nupildavo stipraus gėrimo, mesdavo į marias medinį šaukštą ar šiaip kokių brangių daiktų. Tik keli išrinkti jauni žvejukai, vadinami naručiais, galėjo panerti ir „pabendrauti“ su Bangpūčiu. Nenorėdamas susidurti su Bangpūčio pykčiu, žvejai laivo pirmgalyje laikė kirvį, o naujai numegztus žvejybos tinklus vilkdavo per namų slenkstį su įrištomis šermukšnio šakomis. Žvejodami stengėsi nešūkauti, nešvilpti, nesikeikti; jei pagavo gerą vinikį (laimikį), būtinai pasidalindavo su pirmuoju sutiktu varguoliu. Ir niekada nežvejodavo sekmadieniais.
Šių taisyklių laikysies, gali tikėtis saugiai sugrįžti į krantą, kur Bangpūčio valia baigiasi.
