Puošniausi ir brangiausi drabužiai Mažojoje Lietuvoje buvo dėvimi sekmadieniais ir švenčių dienomis. Išeiginius drabužius lietuvininkai dažniausiai pasisiūdavo jaunystėje ir jų pakakdavo visam gyvenimui. Tradicinę aprangą sudarė galvos danga, drabužiai, apavas ir aksesuarai.
XIX a. lietuvininkės puošėsi baltais plonos drobės marškiniais, siuvinėtais juodais arba raudonai-juodais raštais prie pečių ir riešų. Šaltuoju metų laiku moterys vilkėdavo net trejus marškinius: prie kūno – paprastesnius, antruosius – geresnius, o viršutinius – itin gražius, plonus, su šilkais išsiuvinėtomis rankovėmis.
Lietuvininkių delmonas – dekoruotas tekstilinis krepšelis, ryšėtas ties juosmeniu, atliko praktinę funkciją – darbuojantis namuose ir išeinant iš namų į juos susidėdavo smulkius daiktus. Beje, delmonai buvo viena puošniausių kostiumo detalių, kruopščiai išsiuvinėtų įvairiaspalviais siūlais ir stiklo karoliukais, pažymėtų prasminiu tekstu, data, inicialais, augalų motyvais. Dėl „dorovingo liaudies auklėjimo“ buvo draudžiama dėvėti raudonus ar margintus drabužius.
Vyriškus tautinius drabužius sudarė marškiniai, kelnės, liemenė, trinyčiai, sermėga, kailiniai, galvos danga ir apavas. Marškiniai buvo apatinis drabužis, siūtas iš lininės drobės. Iki XX a. pradžios kelnėms naudota vilnonė, pusvilnonė ir lininė namų darbo medžiaga. Liemenės pradėtos dėvėti XIX a. pabaigoje kartu su švarkais. Kaklaskarė – austa namie arba pirkta iš lino, vilnos, medvilnės ar šilko – rišama aplink kaklą. Sermėgos ir švarkai buvo pagrindinis viršutinis drabužis, siūtas iš storo naminio milo.
Šaltiniai: Mažosios Lietuvos enciklopedija, Lietuvininkų tradicinės aprangos ir nešiosenos atspindžiai Ievos Simonaitytės kūryboje.
