Vestuvių apeigos buvo susijusios su jaunavedžių įėjimu į kitą giminę, jaunamartei – ir į teritorinę bendriją. Įvesdinimo tarpininkas – piršlys, kuris turėjo būti vedęs. Jis rinkdavo žinias apie besirengiančias tekėti merginas, alegorine kalba, apsimesdamas gyvulių ieškančiu pirkliu, derėjosi su jų tėvais (vaikinas ir mergina savo nuomonės viešai nereiškė).
Mažojoje Lietuvoje piršlys su lazdyno lazda, puošta rūtomis, į piršlybas jodavo tris kartus; antrą kartą atvykusį piršlį tėvas užgerdavo, trečią kartą – sočiai pavaišindavo. Sutinkanti tekėti mergina prie piršlio lazdos pririšdavo jam ir jaunikio tėvams skirtus sutikimo ženklus: du rankšluosčius, nosinę ir juostą, o jos draugai apkaišydavo žalumynais arklį. Ketvirtą kartą piršlys atvykdavo su jaunikiu, lydimu jo giminaičių.
Būdavo atliekamos naminės jungtuvės: jaunieji „susigerdavo“, po apeiginio šokio nuotakos sesuo ir jaunikio brolis jaunuosius suguldydavo klėtyje. Po bažnytinės santuokos, grįžtant į namus, piršlys su pabroliais turėjo išpirkti pakelės užtvaras ir vartus. Per vieną iš tradicinių apeigų (gaubtuves) nuotakai išpindavo kasas, pakirpdavo plaukus, vainiką ir kaspinus pakeisdavo kepurėle arba nuometu.
Jaunamartę kartais „pakeldavo“ į šeimininkes: įteikdavo pušinę (šluotą) ir žarsteklį. Keltuvių rytą nuotaka, apdovanojusi vyro giminę ir jos „užgerta“, tapdavo giminės nare, o atėjusi į pirtį su duona po bendrų vaišių – priimta į moterų bendriją. Po savaitės jaunavedžiai lankydavo jaunosios tėvus, o po dviejų savaičių jaunosios tėvai vykdavo pas jaunavedžius, patvirtindami abipusę giminystę
Šaltiniai: Mažosios Lietuvos enciklopedija, Lietuvininkų tradicinės aprangos ir nešiosenos atspindžiai Ievos Simonaitytės kūryboje
