Mažojoje Lietuvoje vestuvės žymėjo jaunos poros žingsnį į naują gyvenimą ir giminę. Svarbiausias šios kelionės tarpininkas buvo piršlys – sumanus, vedęs vyras, puikiai išmanantis papročius. Jis rinkdavo žinias apie merginas ir, alegoriškai kalbėdamas lyg gyvulių pirklys, derėdavosi su jų tėvais. Jaunieji tuo metu viešai savo nuomonės neišsakydavo.
Piršlys, nešinas lazdyno lazda, puošta rūtomis, į piršlybas jodavo kelis kartus. Antrąsyk atvykusį jį pavaišindavo gėrimu, trečią – sočiais valgiais. Sutikusi tekėti mergina prie piršlio lazdos pririšdavo du rankšluosčius, nosinę ir juostą – sutikimo ženklus. Tuo metu draugai žalumynais apkaišydavo piršlio arklį. Ketvirtą kartą piršlys atvykdavo su jaunikiu ir jo giminaičiais. Tuomet vykdavo naminės jungtuvės: jaunieji pakeldavo taurę, pašokdavo apeiginį šokį, o nuotakos sesuo ir jaunikio brolis simboliškai juos suguldydavo klėtyje – tai žymėjo naujo gyvenimo pradžią.
Po bažnytinės santuokos piršlys ir pabroliai, grįždami namo, turėdavo išpirkti pakelėje pastatytas užtvaras ir vartus. Viena svarbiausių apeigų buvo gaubtuvės: nuotakai išpindavo kasas, pakirpdavo plaukus, o vainiką pakeisdavo kepurėlė ar nuometas. Taip mergina buvo įvedama į naują vaidmenį. Kartais naujamartei, kaip naujai šeimininkei, įteikdavo pušinę šluotą ir žarsteklį.
Rytą po vestuvių, apdovanojusi jaunikio giminę ir pati jų priimta, jaunamartė tapdavo naujos giminės nare. Atėjusi su duona į pirtį po bendrų vaišių, būdavo priimama ir į moterų draugiją.
Po savaitės jaunavedžiai lankydavo jaunosios tėvus, o dar po savaitės tėvai vykdavo į jaunųjų namus – taip giminės patvirtindavo tarpusavio ryšį.
Žvejų kaimuose netrūko ir jūriškų palyginimų bei linkėjimų: kad vedybinis gyvenimas būtų kaip ramios marios ir tvirtas kaip ąžuolo valtis. Puošnus rūbai, gėlės, kaspinai ir jaunųjų rimtis nuotraukose liudija ne tik meilės šventę, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvininkų savitumą – darbštumą, tvarką, pagarbą tradicijai ir Dievui.
Šaltiniai: Mažosios Lietuvos enciklopedija, Lietuvininkų tradicinės aprangos ir nešiosenos atspindžiai Ievos Simonaitytės kūryboje