„Žvejoti buvo pratinama nuo vaikystės. Mėgstamiausi žaislai – maži, specialiai vaikams sumeistrauti venteriukai. Su didžiausiu entuziazmu statydavo juos į upę. Pastačius naktimis dažnai iš jaudulio ir miegas neėmė, nes labai rūpėjo, ką ras ryte venteriukus patikrinę. Visuomet aptikdavo keletą žuvų: lydeką ar ungurį, kuojų, karšių, vieną kitą lyną.“ (Iš dreverniškio W.Trauschies prisiminimų).
Pamažu žaidimai išaugdavo į rimtus darbus. Vyresnius vaikus vis dažniau imdavo kartu, kai plaukdavo tikrinti vartų (statomųjų tinklų). Kaip jie didžiuodavosi, kartu su tėvais burine valtimi ušplaukdavo į marias! Vaikai uoliai stengdavosi perimti tėvų įgūdžius ir kaip įmanoma greičiau pradėti savarankiškai žvejoti.