Senųjų lietuvininkų tikėjimai yra unikalus Mažosios Lietuvos regiono dvasinis paveldas, susiformavęs susidūrus senajai baltų religijai ir reformuotajai protestantizmo (liuteronizmo) tradicijai.
Senieji tikėjimai stipriai susiję su gamtos objektais – medžiais, akmenimis, vandeniu. Ypatinga pagarba buvo jaučiama Perkūnui, Žemei, Bangpūčiui, miškui, gyvūnams. Šiems Dievams buvo aukojama, dėkojama už dovanas, dagą (derlių).
Mažoji Lietuva priklausė Prūsijai, kuri XVI a. priėmė Martyno Liuterio reformaciją. Nuo tada oficialia lietuvininkų religija tapo Liuteronizmas, o tikintieji – evangelikais liuteronais. Liuteronizmas pabrėžė asmeninį santykį su Dievu, Biblijos skaitymą ir pamaldas gimtąja kalba. Tai padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir raštą. Lietuvininkų pamaldumas buvo santūrus, paremtas žemiška etika – darbštumu, taupumu, kuklumu ir sąžiningumu.
Bažnyčia buvo bendruomenės ir kultūros centras. Dauguma gyvenimo įvykių (krikštynos, vestuvės, laidotuvės) buvo susieti su bažnytiniais ritualais. Populiarūs buvo vietinių tikinčiųjų susiėjimai pasimelsti – surinkimai, tai iš esmės buvo neformalios, bet labai įtakingos tikinčiųjų (liuteronų) sueigos ar susibūrimai, vykę greta oficialiųjų pamaldų bažnyčiose, kuriuos vesdavo vietinis žmogus. Tokie surinkimai vykdavo ir Drevernoje.
Iki šiol krašte išlikusi Kapinių švenčių tradicija – nustatytą vasaros mėnesio dieną prie kapinių renkasi tikintieji. Kartu su parapijos kunigu meldžiasi, gieda, o vėliau ir bendrauja prie kafijos puodelio, suneštinio stalo. Nepaisant to, išliko daug tradicinių gydymo, kalendorinių švenčių tikėjimų, apeigų, burtų, užkalbėjimų, pagarba namus saugančioms dvasioms…
Šitas burtas skirtas, kad mylimasis visada grįžtų ir būtų ištikimas. Reikia vandens iš šulinio ir nedidelio daikto, pvz., juostelės. Sakyti: „Kaip šitas vanduo vis grįžta į šulinį, taip (mylimojo vardas) visada grįžtų pas mane. Kaip šita juostelė prie manęs prisiriša, taip (vardas) manęs nepaleistų. Turi būti ištikimas kaip šuo, ugnis ir žemė.“
