Senųjų lietuvininkų tikėjimai – tai unikalus Mažosios Lietuvos dvasinis paveldas, susiformavęs senosios baltų religijos ir reformuoto liuteronizmo įtakos sankirtoje. Gamtos objektai – medžiai, akmenys, vanduo – buvo ne tik gyvenamosios aplinkos dalis, bet ir šventi. Ypatinga pagarba buvo jaučiama Perkūnui, Žemei, Bangpūčiui, miškui ir gyvūnams, kuriems aukota ir dėkota už dovanas bei derlių.
XVI a., kai Prūsija priėmė Martyno Liuterio reformaciją, oficialia lietuvininkų religija tapo liuteronizmas. Pamaldumas buvo santūrus, paremtas darbštumu, taupumu, kuklumu ir sąžiningumu. Bažnyčia tapo bendruomenės centru, o krikštynos, vestuvės ir laidotuvės – svarbiausiais gyvenimo įvykiais, kuriuose atsispindėjo senieji tikėjimai. Krikštuose matyti pagoniškojo tikėjimo pėdsakai: tikėta, kad mirusiojo vėlė gali virsti paukščiu, medžiu ar žirgu ir išskristi į dausas.
Lietuvininkų kapų paminklai – krikštai – taip pat byloja apie šią sintezę. Iš pradžių paprasti stulpai ilgainiui virto sudėtingais mediniais paminklais, kuriuose atsispindėjo vyriški ir moteriški simboliai. Vyriški kapai buvo žymimi žirgų galvų vaizdais, moteriški – paukščiais, augalais ir širdies motyvais. Vyrų paminklams rinktas ąžuolas, beržas ar uosis, moterų – eglė, drebulė ar liepa.
Nepaisant liuteroniškos tradicijos, išliko daug senųjų tikėjimų – gydymo, kalendorinių švenčių, burtų, užkalbėjimų, pagarba namus saugančioms dvasioms. Vienas jų – meilės burtas: naudojamas vanduo iš šulinio ir nedidelis daiktas, pavyzdžiui, juostelė. Sakoma: „Kaip šitas vanduo vis grįžta į šulinį, taip (mylimojo vardas) visada grįžtų pas mane. Kaip šita juostelė prie manęs prisiriša, taip (vardas) manęs nepaleistų, būtų ištikimas kaip šuo, ugnis ir žemė.“