Žvejybos tinklus nepriklausomai vieni nuo kitų sugalvojo žmonės įvairiose pasaulio vietose dar akmens amžiuje. Manoma, kad šių tinklų kūrėjai išrado ir mezgimą (pynimą). Pirmieji tinklai buvo pinami iš natūralių pluoštų (žolės, linų, medžio pluoštų, karklo, kanapių). Seniausias žinomas tinklas, rastas apie 8300 m. pr. Kr. Jis buvo pagamintas iš karklo (gluoksnių) pluošto, ilgis siekė apie 27–30 m.
Kuršių marių žvejų tinklai buvo skirstomi į velkamuosius ir statomuosius tinklus.
Populiariausias – kiudelinis tinklas, kuris skirtas gaudyti žuvį marių plote. Tai didelis, krepšio ar maišo formos tinklas, velkamas burvalčių. Žuvys jį pasiekia ir yra uždaromos specialioje „kiudės“ (maišo) dalyje.
Nemažiau populiarus ir bradinis – sudarytas iš dviejų sparnų (ilgi šonai), kurių ilgis galėjo siekti 160–180 metrų, ir centrinio maišo (metryčios). Statomieji tinklai skirti tam, kad žuvis pati į juos įplauktų. Jų pasirinkimas priklausė nuo žuvies rūšies ir migracijos kelio. Vartos – stambiagaudės gaudyklės – vienos svarbiausių statomųjų Kuršmarių gaudyklių. Jomis buvo gaudomos stambesnės žuvys, bet ypač stintos pavasario neršto metu. Tinklaičiai – statomi tinklai, skirti žuviai įsipainioti žiaunomis.
Venteriai, staginiai, ailės, bučiai – tai įvairūs smulkesni, spendžiamieji (gaudyklės tipo) ir dugno žvejybos įrankiai, kurie buvo naudojami papildomai arba specifinėse vietose. Jų paskirtis panaši į vartų – žuvį sugauti gaudyklės principu, uždaranti ją pintame narve ar maiše. Reikia paminėti ir ūdas – tai šniūrai su kabliukais, leidžiami iki dugno. Nors tai nėra tinklai, jie buvo neatsiejama marių žvejybos dalis, skirti gaudyti dugnines žuvis – ypač ungurius ir plekšnes.
Pagal tinklų rūšį buvo statomos ir kuršvaltės – kožnam tinklui tinkama burvaltė.
Kad žvejyba sektųsi gerai, kad tinklai nesusipainiotų, o žvejas grįžtų su vinikiu, laimikiu, tinklus įdruskindavo ar apšlakstydavo gyvačių vandeniu, o kuršvaltės pirmgalyje būdavo padėtas jakšis (kirvis), ašmenimis atsuktas į vėjo kryptį.
