Žvejybos tinklai – vienas seniausių žmonijos išradimų. Jais žmonės naudojosi dar akmens amžiuje, o kartu gimė ir mezgimo amatas. Seniausias žinomas tinklas, rastas apie 8300 m. pr. Kr., buvo pintas iš karklo pluošto ir siekė net 27–30 metrų.
Kuršių marių žvejai tinklus skirstė į velkamuosius ir statomuosius, priklausomai nuo žvejybos būdo ir žuvies rūšies. Velkamieji tinklai veikė tarsi spąstai – žuvys į juos įplaukdavo, bet ištrūkti nebegalėdavo. Tarp jų garsiausias buvo kiudelinis tinklas – maišo formos gaudyklė, kur žuvys pasiekdavo „kiudę“ ir likdavo įstrigusios. Didžiuliu bradiniu tinklu, sudarytu iš dviejų ilgų sparnų ir centrinio maišo, kurio ilgis siekdavo net 160–180 metrų, gaudydavo daugiausia didesnes žuvis.
Statomieji tinklai buvo pastatomi tam tikrose vietose ir tyliai „laukdavo“, kol žuvys į juos įplaukdavo. Tarp jų – vartos, skirtos stintoms pavasario neršto metu, tinklaičiai, kur žuvys įsipainiodavo žiaunomis, ir įvairios smulkesnės gaudyklės – venteriai, staginiai, ailės ar bučiai, pritaikyti dugnui ar specifinėms vietoms. Svarbią vietą užimdavo ir ūdai – šniūrai su kabliukais, leidžiami į dugną, kuriais gaudydavo ungurius, plekšnes ir kitas dugnines žuvis.
Pagal tinklų rūšį buvo statomos ir kuršvaltės – burvaltės, pritaikytos kiekvienam tinklui. Būta ir žvejybos prietarų. Kad žvejyba būtų sėkminga ir tinklai nesusipainiotų, jas įdruskindavo arba apšlakstydavo gyvačių vandeniu. Kuršvalčių pirmgalyje visada stovėdavo jakšis – kirvis, nukreiptas ašmenimis į vėją, tarsi sargas, kad laimikis saugiai pasiektų žveją.