Kultūriniai-pažintiniai maršrutai

Paslaugos

Klaipėdos rajono Žemaitijos bažnyčių maršrutas

Maršruto ilgis: ~ 127 km

Maršruto trukmė: ~ 2 valandos

Maršruto lankomi objektai:
Gargždų Šv. Arkangelo bažnyčia;
Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia;
Plikių Šv. Šeimos - Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčia;
Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia;
Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia;
Vėžaičių Šv. Kazimiero Išpažinėjo bažnyčia.

Klaipėdos rajono Mažosios Lietuvos bažnyčių maršrutas

Maršruto ilgis: ~ 82 km

Maršruto trukmė: ~ 1,5 valandos

Maršruto lankomi objektai:
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia;
Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia;
Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčia; 
Plikių evangelikų liuteronų bažnyčia;
Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia.

Klaipėdos rajono piliakalnių maršrutas

Maršruto ilgis: ~ 160 km

Maršruto trukmė: 6-8 valandos

Maršruto lankomi objektai: 
(1) Kalniškės piliakalnis. Priešais Gargždų miestą, kitoje Minijos slėnio pusėje esanti Pilalė mini miesto istorijos pradžią. 1998 m. atlikti nedidelio masto archeologiniai kasinėjimai patvirtino piliakalnio tapatinimą su 1253m. paminėta kuršių pilimi Gargždais. Pylimų ir griovių kaskada, įtvirtinimai, statūs šlaitai rodo čia buvus gana stiprią pilį. Sutvarkytas Kalniškės piliakalnis yra viena iš patraukliausių turistinių vietovių Klaipėdos rajone.
(2) Gerduvėnų piliakalnis. Vienas paslaptingiausių ir mažiausiai žinomų Klaipėdos rajono piliakalnių.  Jis įrengtas Gerdaujės kairiajame krante esančiame aukštumos krašte. Šlaitai gana statūs, tad nusiteikusių aplankyti piliakalnį laukia nelengvas žygis. Kitaip, nei daugumoje rajono piliakalnių, šiame sunku pastebėti aiškesnius gynybinius įtvirtinimus, tačiau galima įžvelgti dviejų griovių ir pylimo tarp jų liekanas bei toliau esančioje aukštumoje įrengtą priešpilį, taip pat įtvirtintą nedideliu pylimu ir grioviu. 
(3) Žvaginių piliakalnis. Žvaginių piliakalnis yra rajono rytiniame pakraštyje. Jis lengvai pasiekiamas ir surandamas, nes įrengtas apylinkėse aukščiausios masyvios kalvos viršūnėje. Piliakalnyje įkurtas Ablingos memorialas- tragiškų paskutinio karo dienų įvykių liudininkas. Tai 30 ąžuolo skulptūrų ansamblis, skirtas 1941 m. birželio 23d. nacių sušaudytiems Ablingos ir Žvangių kaimo gyventojams. Kad kalnas yra piliakalnis, liudija tik jo rytiniame krašte esančio pylimo liekanos bei 1972 m. Mykolo Černiausko (1912–2002) aptiktas kultūrinis sluoksnis su žiesta keramika, degėsiais.
(4) Norgėlų piliakalnis. Piliakalnis pasiekiamas iš Stančaičių–Mataičių žvyrkelio vadovaujantis rodyklėmis. Aukštumos kyšulyje ties Šalpalės ir Vytauto santaka esantį piliakalnį priklausomai nuo metų laiko galima pasiekti lauko keliukais ar pėsčiomis. Sunku net pasakyti, kokiai baltų genčiai jį priskirti, nes piliakalnis stūkso menkai apgyventose vietose tarp žemaičių ir kuršių teritorijų. Piliakalnio išorinis šlaitas leidžiasi į griovį, už kurio supiltas antras mažesnis pylimas. Visa tai rodo, kad piliakalnyje buvusi medinė pilaitė, o senosios gyvenvietės reikėtų ieškoti šalia jos.
(5) Veiviržėnų piliakalnis. Veiviržo kairiajame krante, tiesiai priešais Veiviržėnus esantis piliakalnis įprastai laikomas Veiviržėnų miestelio pradžia. Jis vienintelis iš rajono piliakalnių turi įtvirtintą papilį, esantį į rytus nuo piliakalnio. Jo aikštelė nuo aukštumos pusės juosiama griovio, pietinėje pusėje – dar ir pylimų liekanų. Veiviržėnų piliakalnis 1905 m. buvo tyrinėtas Liudviko Kšivickio, kuris  aikštelėje fiksavo 45 cm storio kultūrinį sluoksnį. O ji turėtų būti vėliausiai iš I tūkstantmečio – XIII a.
(6) Vyskūpišių piliakalnis. Veiviržėnų–Pėžaičių plentu pasiekiamas Vyskupiškių piliakalnis yra Veiviržo dešiniajame krante, ties santaka su Juodupiu esančiame kranto kyšulyje. Pagrindinė piliakalnio aikštelė šiandien likusi Juodupio kairiajame krante. Juodupio dešiniajame krante esančioje atskiroje kalvoje išliko piliakalnio aikštelės vakarinis pakraštys su pastatinta viršutine 3 m aukščio šlaitų dalimi. Tyrinėjimų duomenimis, aikštelėje yra iki pusės metro storio kultūrinis sluoksnis su grublėta keramika, geležies gargažėmis, stulpaviete. Piliakalnio dydis, nestiprūs žmonių įrengti įtvirtinimai bei archeologiniai radiniai rodo čia I tūkstantmečio pabaigoje ar II tūkstantmečio pradžioje buvus įtvirtintą gyvenvietę. 
(7) Mockaičių piliakalnis. Veiviržo kairiajame krante, jo santakoje su Kuisiu įsikūręs Mockaičių piliakalnis. Piliakalnį galima pasiekti iš Aisėnų–Švėkšnos žvyrkelio Mikužiuose pasukus į kairę pagal rodykles.  Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. Tokį jo gyvavimo laikotarpį patvirtina ir 300 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio esantis senkapis, pagal atsitiktinius radinius datuojamas II–XII a. Gražiausias piliakalnio vaizdas atsiveria nuo šiaurinės pusės, kur pro medžių kamienus prasišviečia taisyklingas jo siluetas.
(8) Skomantų piliakalnis. Į vakarus nuo Skomantų kaimo, Veiviržo upės dešiniajame krante, prie kelio į Švėkšną stūkso vienas gražiausių pajūrio piliakalnių. Tai archeologijos paminklas ir vienas geriausiai įtvirtintų piliakalnių Lietuvoje, dar vadinamas Raguva. Veiviržo dešiniojo kranto kyšulyje įrengto piliakalnio aikštelė didžiulė. Nuo aukštumos pusės ją juosia pylimas, išorinėje pusėje papildomai apsaugotas dviem grioviais ir pylimu tarp jų. Aikštelės rytiniame krašte irgi būta pylimo bei menkesnių įtvirtinimų šlaite. Piliakalnio viršutinėje dalyje pastatytas obeliskas, skirtas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimui įamžinti.
(9) Dovilų piliakalnis. Dovilų piliakalnis pasislėpęs Minijos dešiniajame krante esančiame Piliakalnio miške, tad surandamas tik skrupulingai laikantis kelio ženklų, sustatytų nuo pačios Dovilų gyvenvietės. Aukštumos atragyje įrengto piliakalnio aikštelė ilga ir siaura  su pylimais galuose. Šlaitai nestatūs, apie 9 m aukščio. Piliakalnis 1944 m. pabaigoje buvo įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, jo aikštelės rytiniame krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkos vaidininkų vietos – vadinamieji Kocho bunkeriai, į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu.
(10) Laistų piliakalnis. Apskritą aikštelę kone iš visų pusių juosia pylimas. Pylimo nėra tik aikštelės vakariniame krašte, kur status šlaitas leidžiasi į čia esantį raistą. Didžiojo pylimo išorinėje pusėje dar būta mažesnių pylimų su tarp jų esančiais grioviais, o toliau nuo jų – nemaža papėdės gyvenvietė. Pats piliakalnis archeologų tebėra mažai tyrinėtas, tik didžiajame pylime 1998 m. fiksuoti mažiausiai 5 skirtingi sluoksniai. Jie liudija piliakalnio istoriją, siekiančią 1253 m., kai čia stovėjo Laistų pilis.
(11) Eketės piliakalnis. Didžiausias Klaipėdos rajone Eketės piliakalnis geriausiai pasiekiamas nuo Klaipėdos–Palangos greitkelio, pavažiavus ar paėjus gruntiniais Danės kairiojo kranto keliukais 3,5 km. Piliakalnį sudaro netaisyklingo kvadrato formos aikštė bei ją iš šiaurinės pusės juosiantis puslankio formos supiltas pylimas. Pylimo išorinėje papėdėje matyti antro nedidelio pylimo liekanos, už kurio, kaip rodo 1972 m. tyrinėjimų duomenys, buvo supilti dar 3 nedideli pylimai o tarp jų iškasti grioviai. Nuo Eketės upelio aikštelę saugojo statūs šlaitai bei jos krašte supiltas nedidelis pylimas.
(12) Antakalnio piliakalnis. Šiaurinėje rajono dalyje įsikūrusi Antkalnio Pilalė pasiekiama iš Gargždų–Jokūbavo plento Gribžiniuose pasukus į rytus ir pavažiavus 2,4 km iki kelio galo, toliau paėjus pėsčiomis už šiaurinėje pusėje esančios sodybos. Galingas pylimas nuo aukštumos pusės juosia nemažą trikampę aikštelę – buvusios medinės pilies kiemą. Iš kitų pusių jį saugojo statūs šlaitai. Piliakalnis archeologų netyrinėtas, iš jo žinomi tik atsitiktiniai radiniai: geležinis plačiaašmenis kirvis, bronziniai papuošalai, sviedinius primenantys akmenys. 

Pažintinis maršrutas „Žydų kultūros paveldas Klaipėdos rajone“

Maršruto vietovės: Gargždai - Vėžaičių kultūros centras - Vėžaitinės miškas - Trepkalniai - Veiviržėnai

Maršruto ilgis: apie 37 km.

Maršruto trukmė: apie 4val.

Maršruto lankomi objektai: Gargždų žydų žudynių ir užkasimo vieta, Gargždų senosios žydų kapinės, Vėžaičių kultūros centras, Vėžaitynės žydų žudynių I-oji vieta, Vėžaitynės žydų žudynių II-oji vieta, Žydų žudynių vieta ir kapas Trekalnio kaime, Veiviržėnų senosios žydų kapinės.

Maršruto aprašymas: Nors žydų kultūros paveldas mūsų rajone yra negausus, tačiau jis labai svarbus ir vertingas. Sunku būtų rasti Lietuvos miestą ar miestelį, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo įvariapusio gyvenimo nebūtų gyvenusi ir kūrusi žydų bendruomenė. Tereikia nusikelti į tuos nesenus laikus, ir prieš mūsų akis kyla gimnazijos ir spaustuvės, parduotuvės, bankai, ligoninės ir sinagogos. Deja, tai buvo paskutinis didingos litvakų kultūros, kurios šimtmečių plėtra istorinėse Lietuvos ir jos kaimynų žemėse buvo dramatiškai nutraukta, tarpsnis.

Žydų kultūros palikimas dar gyvas ir Klaipėdos rajone. Istorikės Janinos Valančiūtės duomenimis, iki XIXa. pab. dauguma žydų Gargžduose gyveno dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, o XIX a. pab. – XX a. pr. žydų sklypai buvo išsidėstę palei Rinkos aikštę bei Klaipėdos gatvę. 1638 m. Lietuvos LDK karaliaus Vladislovo IV aktu Gargždų miestelio žydams buvo suteikta teisė turėti kapines, tad apie XVII a. vid., pietrytinėje miestelio dalyje, netoli dešiniojo Minijos kranto, buvo įkurtos žydų kapinės. XIX a. pab. – XX a. pr. rašytiniuose šaltiniuose minima Gargždų žydų liaudies bankas, žydų mokykla, taip pat medinė žydų sinagoga, kuri stovėjo Turgaus aikštės vakariniame pakraštyje. Apie šią sinagogą buvo susiformavęs ištisas žydų gyvenamasis kvartalas su rabino namu. 1923 m. Lietuvos Respublikos valdžia leido Gargždų žydų bendruomenei statyti naują mūrinę sinagogą, todėl šalia senosios sinagogos 1927-1928 m. buvo pastatyti nauji maldos namai. Abi sinagogos sugriautos karo metais.

Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių okupantai išžudė didžiąją dalį žydų kilmės gyventojų. Tai mena žydų žudynių vietoje, prie Gargždų autobusų stoties, pastatytas paminklas su užrašu lietuvių ir žydų kalbomis: ,,Šioje vietoje 1941 m. liepos mėn. hitlerininkai nužudė šimtus Gargždų miesto ir apylinkių žydų‘‘.

Apie 300 žydų kilmės moterų ir vaikų buvo sušaudyta Vėžaitynės miške (Vėžaičių sen.). Šiai tragedijai įamžinti I-oje ir II-oje žudynių vietose pastatyti paminklai su balto marmuro plokštėmis, kuriose lietuvių ir žydų kalbomis užrašyta: „Praeivi, prisimink 1941 m. aukas, nekaltai mirštančius vaikus, motinas ir senelius, kurie buvo žudomi hitlerininkų budelių, už tai, kad jie žydai”.

Dar vieną žydų sušaudymo tragediją mena akmeninis paminklas, pastatytas žydų žudynių vietoje prie Veiviržos upelio, Trepkalnio kaime (Veiviržėnų sen.). Veiviržėnuose, gražiame Veiviržo upelio slėnyje, yra senosios žydų kapinės, kurios rodo, kad žydų būta ir šiame miestelyje.

Maršrutas ,,Klaidžiojant atminimų labirintais“

Maršrutas: Gargždai – Kisiniai – Vanagai – Priekulė – Dreverna

Maršruto ilgis: ~ 38 km.

Maršruto trukmė: 3 valandos.

Maršruto aprašymas ir lankomi objektai:

Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. 1989 - 1990 m. pastatyta postmodernistinio stiliaus mūrinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Bažnyčia yra 22 m aukščio, į dangų stiebiasi 53 m aukščio bokštas, kurio viršuje pritvirtintas Australijos lietuvių dovanotas laikrodis. Gargždų bažnyčios šventoriuje ryškiai pastebimas parapijos ryšys, siejantis XVIII a. pab. ir XXI a. pr. Šventoriuje išliko autentiškos XIX a. statytos akmeninė varpinė ir klasicistinio stiliaus koplyčia, ikikariniu laikotarpiu pastatyta keletas medinių koplytėlių, kryžių. Bažnyčios teritoriją simboliškai juosia XVIII a. pab. ir XIX a. pr. statyta mūrinė tvora.

Gargždų senosios kapinės. Senųjų kapinių centriniai vartai išmūryti XIX a. pab. ir turi neoklasicizmo stiliaus bruožų, kuriam būdingas paprastumas, didingumas, aiškios proporcijos ir saikingas dekoras. Vartų statytojas nežinomas, bet pagal senųjų gargždiškių atsiminimus, juos dekoravo Gargždų dvarininkų iš Lenkijos parsikviestas dailininkas. Kapinėse yra Gargždų miesto garbės piliečio, rašytojo, kanauninko Mykolo Vaitkaus (1883−1973) tėvų ir artimųjų kapavietė bei Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto tėvų kapas.

Kisinių kaimo kapinės. Kapinaičių plotas apie 2310 m2 , kapų yra apie 100. Spėjama, kad šiose kapinėse jau buvo laidojama XIX a. pradžioje. Pats seniausias antkapinis kryžius yra pastatytas 1831m., tačiau manoma, kad buvo laidojama anksčiau. Kisinių kaimo kapinėse palaidotas lietuviškos žurnalistikos pradininkas, sakytojas Johanas Ferdinandas Kelkis (Kelch, 1801–1887), kuris smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai po 1872–1876 m. lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kultūros ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba.

Taip pat šiose kapinėse palaidotas vienas iš 1831 m. sukilimo vadų, brigados generolas Antanas Gelgaudas (1792–1831), kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Gelgaudų giminės. Antanas Gelgaudas palaikė Napoleoną I, 1812 m. savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką, už nuopelnus prancūzų kariuomenei suteiktas pulkininko laipsnis. Vėliau stojo į Lenkijos kunigaikštystės karinę tarnybą. 1818 m. Kongreso karalystės Pirmosios divizijos pirmosios brigados vadas, brigados generolas. 1830 m. Lenkijoje vadovavo sukilėlių daliniams.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. Bažnyčia suprojektuota Ragainėje gyvenusio architekto, pavarde Tamoscheit (Tamošaitis). Statyta 1907–1909 m. Čia ryškūs moderno ir net racionaliosios architektūros požymiai. Bažnyčia asimetriška, su stačiakampiu bokštu įsikertančiu į navos tūrio kampą. Bokšto ir navos siena sudaro vientisą, plokščią pagrindinį fasadą, kurio vidurį remia kontraforsas, sieną ir skydą jungia aukštos, smailiaarkės, tinkuotos nišos. Dvišlaičiu stogu uždengtas bokštas primena Vokietijos gotikinių bažnyčių bokštus. Būdingas Vanagų bažnyčios architektūros bruožas – dominuojanti sienų plokštuma su kietai „įrėžtais“ elementais, ryškiais kampais. Priskiriama istorizmo (neogotika) stiliui.

Vanagų etnografinės kapinės. Vanagų kaimo etnografinės kapinės iki šiol veikia kaip Vanagų parapijos kapinės. Jose palaidoti Mažosios Lietuvos žmonės: kunigai Kristupas Lokys, kuris prieš paskyrimą į Vanagus, dirbo misijose Indijoje, o būdamas Vanagų parapijos kunigu rūpinosi lietuviškų knygų ir laikraščių leidyba, taip pat buvo vienas iš diakonijos „Sandora“ įkūrėjų. Vanagų parapijos kunigas ir bažnyčios statytojas Emilis Bleiveisas, mokė ir globojo rašytoją I. Simonaitytę, kurią jis krikštijo Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jurgis Sprogys, Ernsas Roga, visuomenininkas Jurgis Arnašius, Ievos Simonaitytės giminaičiai. Kapinėse yra išlikusių tradicinių Mažosios Lietuvo senkapių – krikštų.

Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Ieva Simonaitytė - Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ji laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus įkurtas 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje. Lankytojams atidarytoje ekspozicijoje galima susipažinti su rašytojos gyvenimu ir kūryba.

Muziejuje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, visų rašytojos knygų autentiški pirmieji leidimai, asmeniniai daiktai. Čia lankytojai supažindinami su atskirais I. Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos momentais, kurie atsispindi fotografijose; užsienio kalbomis išleistos I. Simonaitytės knygos; kai kurie memorialiniai rašytojos daiktai - akiniai, spausdinimo mašinėlė. Kambariuose išsaugota autentiška (1961–1978) vasarnamio aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai, dovanos.

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia. XVI a. pab. Priekulėje buvo įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Koplyčia apkrikštytiems vietos gyventojams buvo įrengta dar Ordino laikais, t.y. iki 1525 m. Priklausė ji Klaipėdos Šv. Mikalojaus baž­nyčiai. Žinoma, kad 1587-1590 m. čia kunigavo Andreas Paškaitis, po jo, 1590-1613, Friedrichas Masalskis. 1903 metais buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Pasirinktoji bažnyčiai statyti vieta - ant nemažos kalvelės - įgalino architektą suprojektuoti gilius rūsius. Juose dar tarpukario laikotarpiu dūlėjo keli masyvūs karstai, kas davė pagrindą tvirtinti, kad juose ilsėjosi apie 1885 m. atgabenti žymiausių Mažosios Lietuvos kunigų palaikai. Tarp jų ir K. Donelaičio. Tačiau galėjo būti ir vietinių dvasininkų karstai.

Jono Gižo etnografinė sodyba. Drevernos žvejų vardą garsino nagingas kurėnų, vytinių ir venterinių valčių statytojas Jonas Gižas. 2010 m. rekonstruotoje Jono Gižo sodyboje įkurtas muziejus, kuriame galima susipažinti su laivadirbystės ir žvejų tradicijomis. Čia taip pat galima apžiūrėti ekspoziciją „Laivadirbio skrynią atvėrus...“. Sodyboje sužinosite apie Pamario krašto istoriją ir kultūrą, žvejų gyvenimo būdą, darbus ir amatus, pačią J. Gižo asmenybę ir laivadirbio amatą.

Jono Gižo šeimos kapas. Drevernoje yra ir laivadirbio J. Gižo šeimos kapas. Senosios kapinės stovi ant nedidelio kalniuko. Aplink jį iki pat viršaus sukasi takelis. Kapinėse yra galimybė susipažinti su to meto vietinių kalvių gamybos antkapiais. J. Gižo kapas dėmesio sulaukė praėjus keleriems metams po J. Gižo etnografinės sodybos sutvarkymo. Ant laivadirbio paminklo išraižytas laivas.

Drevernos kapinaitėse iki šiol išsaugoti retieji Mažosios Lietuvos architektūros paminklai – krikštai. Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje.

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!