Atkurtos keturių VI-XII a. kuršių moterų ir vyrų kapų įkapės, sukurti jų kostiumai. Šio projekto Klaipėdos rajono turizmo ir informacijos centro iniciatyva ėmėsi kuršių gyvosios istorijos klubas „Pilsots“. Ne tik ėmėsi, bet ir perrašė archeolginę istoriją, mat gilinantis į detales paaiškėjo iki šiol nežinotų niuansų apie kuršių karių ginklus, jų nešiojimo ypatumus.
Apie baltų vikingais vadinamos genties istorijos puoselėjimo subtilybes ir įkapių replikas pasikalbėjome su „Pilsots“ lyderiu Benu Šimkumi, kuris kuršių rekonstrukcija užsiima jau 15 metų.
Neseniai kol kas virtualioje erdvėje informavote, kad šį sezoną, jei leis situacija dėl pandemijos, žmonės galės išvysti naujas ir labai įdomias kuršių kapų rekonstrukcijas. Galite atskleisti užkulisius? Kieno iniciatyva imtasi naujų idėjų realizavimo?
Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras dalyvauja tarptautiniame projekte „Baltų kelias“. Tai - savotiškas kultūrinis kelias, kurio pagrindinis siekis yra ugdyti sąmoningumą, skatinti pažinti baltus. Yra numatyta daug veiklų, edukacinių priemonių. Tarp jų - ir siekis atkurti kuršių genties kostiumus, remiantis archeologine kapų medžiaga. Šis darbas buvo patikėtas klubui „Pilsots“. Mes leidomės į rekonstrukcinius žygius su nuotykiais ir atradimais.
Buvo pasirinkti konkretūs kapai, rasti šalia Klaipėdos rajono: VI a. datuojamas iš Klaipėdos mieste esančio Bandužių kapinyno, tada du VIII a. ir X-XI a. kapai iš Palangos kapinyno ir XI-XII a. kapas iš Plungės rajone esančio Gintališkės piliakalnio kapinyno. Du moteriški ir du vyriški palaidojimai. Bus pristatytos ne tik atkurtos įkapės, bet ir kostiumai.
Sumanymas buvo toks: norėjosi atspindėti besiformavusios kuršių genties materialinės kultūros chronologiją. Baltų gentys ėmė formuotis apie VI a., todėl ir pasirinkome šio laikotarpio kapą iš Bandužių kapinyno. Kiti kapai - vėlyvesni, jau atspindintys kitas tendencijas.
Įkapių komplektas iš pačiame uostamiestyje esančio Bandužių kapinyno rekonstruotas pirmą kartą. Kuo ypatingas moters kapas, kurį pasirinkote?
Tai yra Bandužių 22 kapas. Nesiekėme, kad visi 4 kuršių kostiumai būtų ypač unikalūs. Rūpėjo tradicijų tęstinumas. Tad žmonėms bus įdomu pažiūrėti, kuo skyrėsi arba kuo panašūs buvo papuošalai VI a. dabartinėje Klaipėdoje ir VIII a. moters papuošalai Palangoje. Pastebės kone identiškas lankines seges, kurios buvo naudojamos moterų galvos apdangalams (apgalviams) susegti. Smeigtukai panašūs, tokie vinies formos, tik VI a. moteris buvo juo susegusi rūbą, o Palangoje po 200 metų - jau galvos apdangalą.
Tikslas - parodyti, jog tautų kraustymosi laikotarpio (V-VI a.) pabaigoje susiformavusi kuršių gentis turėjo tam tikrų stabilumo požymių: VI a. papuošalai dubliuojami VIII a. Smalsuoliai, išvydę dvi skirtingų laikotarpių rekonstrukcijas, galės pamatyti tendencijas.
Rekonstruotos ir dviejų X-XII a. mirusių vyrų, karių įkapės. Papasakokite apie nustebinusius atradimus aiškinantis Palangos kapinyne palaidoto kario vienašmenio kalavijo peripetijas.
Rinkdamiesi X-XII a. vyrų kapus norėjome atspindėti įvykusį tam tikrą virsmą, kuris atsispindi karyboje. Susiformavo tam tikras karių socialinis sluoksnis.
Palangos kapinyno 199 kapo kalavijas anteniniais rankenos galais yra aprašytas mokslininkų, turime brėžinius. Jis yra atkurtas ne kartą, gana populiarus: mačiau Rusijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje. Turime ir Lietuvoje jo replikas. Bet paaiškėjo, kad šios rekonstrukcijos - netikslios, nes buvo remiamasi vien brėžiniais ir mes pirmieji prisilietėme prie paties artefakto, saugomo Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir tada prasidėjo įdomumai...
Iš pažiūros viskas atrodė paprasta. Tipiškas kuršiškas kalavijas su pakabinimu prie diržo. Ten odos juostos ir tokie žiedo formos geležiniai kabučiai. Taip nupiešė. Mokslininkai parodė ir niekas neginčijo jų versijos. Taip visi ir rekonstravo.
Pagal paveiksliuką mes nenorėjome rekonstruoti. Mums sutiko padėti archeologai, muziejininkai, tad nuvykome į Vilnių ir patys savo akimis išvydome artefaktą. Kalavijas pasirodė esantis visiškai ne toks, kaip aprašyta. Pirmiausiai - jis trumpesnis: vietoje 80 cm - 67 cm. Ataskaitoje buvo parašyta, kad geležtės nugarėlė - labai plona ir kone identiška ašmenims. Bet kai pradėjome tyrinėti originalą išvydome, jog ašmenys išstorėja pačiame centre ir išplonėja ties nugarėle į ašmenų pusę. Ir dar yra griovelis. Kalavijas primina savo forma kažkokį tarpinį variantą tarp smogiamojo kovos peilio ir kalavijo. Labai įdomu. Užsikabinome. Supratome, kad archeologinėse ataskaitose žiojėja spragos.
Ėmėme nagrinėti kalavijo nešiojimo niuansus ir išvydome, kad jis neturėjo jokio pakabinimo ant dirželių su tais geležiniais neva skirstikliais. Prie makštų nebuvo jokių kalavijo fiksavimo žymių. Pamatę tokių apvalių žiedų, primenančių poveržles, originalus, ėmėme svarstyti, jog jie turėjo būti kitur. Gręžėmės į slavų kultūros, Kijevo Rusios istoriją. Ir tada padarėme išvadą, jog šis kuršių karys galėjo pajusti Rytų įtaką. Tie metaliniai žiedai buvo ne skirstikliai, o diržo kabučiai. Nes jie gana masyvūs (kitaip, nei nupiešta). Manome, kad atliko kelias funkcijas, bet ne tik puošybos, kas būdinga mūsų kuršių kultūrai, o ir praktinę. Pavyzdžiui, tuos žiedus prie diržo pakabinus kitoje juosmens pusėje, nei kalavijas, išlaikoma pusiausvyra. Kalavijas netempia diržo žemyn, jie atlieka tarsi svarelių funkciją. Be to, Palangos karys buvo raitelis, yra rastas ir botagėlis (irgi su žiedais ant botkočio), žirgo kamanų dalys, todėl jojant geležiniai žiedai žvangėjo. Kitų analogų Lietuvoje mes nežinome. Tad padarėme tokį mažą atradimą.
Gintališkės kapinyne palaidoto kuršių kario kalavijo istorija taip pat įdomi. Kas jus nustebino?
Šis artefaktas saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Jį nusižiūrėjome pirmiau nei Palangos kalaviją. Kolega pastebėjo, jog vienašmenis kalavijas taip pat turi griovelį. Tai buvo labai įdomu, nes griovelius paprastai turi dviašmeniai kalavijai. Gintališkės kalavijas - labai gražus, puošnus, su bronziniais, inkrustuotais buožele, skersiniu.
Tad du sutapimai dėl geležčių, du neatitikimai pateikiamoje mokslinėje informacijoje mums buvo tikrai inspiruojantys tęsti savo veiklą. Rekonstruodami įkapes pamatėme daugiau, nei pateikiama oficialioje literatūroje. Galų gale dar kartą įsitikinome, kad nuo X a. kuršių žemėse atsiranda karių elitas, regioniniai ginklai, kurie - unikalūs savo forma. Autentiški. Radome įrodymų, jog geležtės buvo gamintos pas mus, o ne importuotos. Tai svarbu istorinės savigarbos prasme, akademinėms diskusijoms, nes neretai manoma, jog baltai, kuršiai viską tik importavo ir patys nekūrė jokių produktų.
Kodėl visuomenei turėtų būti svarbi mūsų protėvių įkapių rekonstrukcija, kuri galbūt įdomi tik siauram žmonių ratui?
Paprastas žmogus galbūt niekada ir neatkreips dėmesio į tokias detales, kuriomis mes gyvename. Kokį jam vaizdą pateiksi, tokį jis jį ir priims. Juk dar neseniai daugelis manė, kad vikingai ant šalmų ragus turėjo, kas yra visiškas pramanas. Tad rekonstruodami kuršių įkapes, atkurdami jų rūbus, mes siekiame maksimaliai atspindėti tai, kas buvo, o ne pramanyta, sumenkinta ar išpūsta. Negalima į istoriją žvelgti diletantiškai, nes tada žmonės tuo primityviu protėvių pateikimu ir tikės.
Rekonstrukcija atveria vartus į tikrąjį, o ne vaizduojamąjį senąjį pasaulį. Tai ypač svarbu vaikams, ugdant juos. Matydami, kokie puikūs buvo kuršių karių ginklai, kaip nuostabiai puošėsi moterys, jie savyje užaugins kitokį, daug pagarbesnį ir grįstą ne fantazijomis, o rekonstrukcija įspūdį. Dar vienas niuansas - per rekonstrukcijos subtilybes, tas mažytes detales gali paskatinti ir žmogų domėtis istorija, aplankyti muziejų.
Informacija iš www.ve.lt (Denisas Nikitenka)
Atsiliepimai