1. XIX a. pab. Veiviržėnuose iš 30 gyvenamųjų namų tik 1 buvo mūrinis.
2. Didžiausia Veiviržėnų šventė – Šv. Marijos Magdalenos atlaidai. Štai kaip šiai šventei ankščiau ruošdavosi veiviržėniškiai: „Prieš savaitę – didysis skalbimas, vienas iš 6 metinių skalbimų. Užuolaidos, staltiesės baltos, stalai, suolai ir grindys pelenų šarmu nuplauti, gėlių darželiai ne tik nuravėti, bet ir akmenukai aplink juos nubalinti, takai žvyru ar smėliu pabarstyti, tvoros peremontuotos. Būtina iškepti naminio pyrago „blėką“, moterims ir merginoms turėti naminio agrastų arba serbentų, rečiau vyšnių ar obuolių vyno, vyrams – stipresnio gėrimo. Privirdavo daug mėsos, kad nepritrūktų, geresnės gaspadinės ir sausainių prikepdavo, net saldainių iš morkų „išvirdavo“.“ Pasakojo M. Keruckienė, O. Ruškienė, L. Stonkutė, B. Vaitkienė ir kt., užrašė I. Urbonienė.
3. Netoli Šv. Jurgio kapinių yra pastatytas Lurdas. Pasak legendos, Veiviržėnuose gyvenusi Rudgalvytė labai sirgo ir jokie daktarai negalėjo jos pagydyti. Kartą ji susapnavo, kad reikia pastatyti Lurdo koplyčią. Taip ji ir padarė. Kai klebonas koplyčią pašventino, Rudgalvytė repečkom atšliaužė pabučiuoti Šv. Marijos kojų. Netrukus panelė ir išgijo. Pasakojo P. Žilius, užrašė R. Stankaitė.
4. Veiviržėnuose, nusileidus į slėnį, vis dar stovi namas su ilga ir spalvinga istorija. Pasak S. Žilinsko šis namas yra labai senas, žydų statytas. Įdomu tai, kad gyvenant žydams čia buvo „manipolis“ – valstybinė degtinės parduotuvė.
5. Skomantų piliakalnis su senovės gyvenviete ir kapinynu yra vienas įspūdingiausių archeologinių kompleksų Vakarų Lietuvoje. Piliakalnis buvo riba tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Užkopus į kalną, jau būdavo matyti Mažosios Lietuvos kaimeliai ir didelės ūkininkų sodybos. Todėl 1928 m. čia iškilo paminklas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimui atminti, išlikęs nesunaikintas net per visą sovietmečio laikotarpį.
6. Pasakojama, kad Veiviržėnų piliakalnis buvo laikomas pagonių kulto vieta, ant kurio degė amžinoji ugnis, aukojama Mildai.
7. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia - ryškus XVIII a. Žemaitijos liaudies tradicijų sakralinėje pastatų statyboje pavyzdys. Bažnyčios interjere išsaugoti XVIII-XIX a. įrangos elementai, sukurti profesionalių menininkų: altoriai, kilnojamieji altorėliai, dailės vertybės. Įspūdingiausi dailės kūriniai išlikę septyniuose bažnyčios altoriuose.
Atsiliepimai