Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras

Maršrutas ,,Klaidžiojant atminimų labirintais“

Parsisiųsti GPX
Trumpai apie maršrutą
Lengvas
43 km
3.5 val.
9
Maršruto danga
100% Asfaltas

Maršruto aprašymas ir lankomi objektai:

Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. 1989 - 1990 m. pastatyta postmodernistinio stiliaus mūrinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Bažnyčia yra 22 m aukščio, į dangų stiebiasi 53 m aukščio bokštas, kurio viršuje pritvirtintas Australijos lietuvių dovanotas laikrodis. Gargždų bažnyčios šventoriuje ryškiai pastebimas parapijos ryšys, siejantis XVIII a. pab. ir XXI a. pr. Šventoriuje išliko autentiškos XIX a. statytos akmeninė varpinė ir klasicistinio stiliaus koplyčia, ikikariniu laikotarpiu pastatyta keletas medinių koplytėlių, kryžių. Bažnyčios teritoriją simboliškai juosia XVIII a. pab. ir XIX a. pr. statyta mūrinė tvora.

Gargždų senosios kapinės. Senųjų kapinių centriniai vartai išmūryti XIX a. pab. ir turi neoklasicizmo stiliaus bruožų, kuriam būdingas paprastumas, didingumas, aiškios proporcijos ir saikingas dekoras. Vartų statytojas nežinomas, bet pagal senųjų gargždiškių atsiminimus, juos dekoravo Gargždų dvarininkų iš Lenkijos parsikviestas dailininkas. Kapinėse yra Gargždų miesto garbės piliečio, rašytojo, kanauninko Mykolo Vaitkaus (1883−1973) tėvų ir artimųjų kapavietė bei Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto tėvų kapas.

Kisinių kaimo kapinės. Kapinaičių plotas apie 2310 m2 , kapų yra apie 100. Spėjama, kad šiose kapinėse jau buvo laidojama XIX a. pradžioje. Pats seniausias antkapinis kryžius yra pastatytas 1831m., tačiau manoma, kad buvo laidojama anksčiau. Kisinių kaimo kapinėse palaidotas lietuviškos žurnalistikos pradininkas, sakytojas Johanas Ferdinandas Kelkis (Kelch, 1801–1887), kuris smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai po 1872–1876 m. lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kultūros ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba.

Taip pat šiose kapinėse palaidotas vienas iš 1831 m. sukilimo vadų, brigados generolas Antanas Gelgaudas (1792–1831), kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Gelgaudų giminės. Antanas Gelgaudas palaikė Napoleoną I, 1812 m. savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką, už nuopelnus prancūzų kariuomenei suteiktas pulkininko laipsnis. Vėliau stojo į Lenkijos kunigaikštystės karinę tarnybą. 1818 m. Kongreso karalystės Pirmosios divizijos pirmosios brigados vadas, brigados generolas. 1830 m. Lenkijoje vadovavo sukilėlių daliniams.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. Bažnyčia suprojektuota Ragainėje gyvenusio architekto, pavarde Tamoscheit (Tamošaitis). Statyta 1907–1909 m. Čia ryškūs moderno ir net racionaliosios architektūros požymiai. Bažnyčia asimetriška, su stačiakampiu bokštu įsikertančiu į navos tūrio kampą. Bokšto ir navos siena sudaro vientisą, plokščią pagrindinį fasadą, kurio vidurį remia kontraforsas, sieną ir skydą jungia aukštos, smailiaarkės, tinkuotos nišos. Dvišlaičiu stogu uždengtas bokštas primena Vokietijos gotikinių bažnyčių bokštus. Būdingas Vanagų bažnyčios architektūros bruožas – dominuojanti sienų plokštuma su kietai „įrėžtais“ elementais, ryškiais kampais. Priskiriama istorizmo (neogotika) stiliui.

Vanagų etnografinės kapinės. Vanagų kaimo etnografinės kapinės iki šiol veikia kaip Vanagų parapijos kapinės. Jose palaidoti Mažosios Lietuvos žmonės: kunigai Kristupas Lokys, kuris prieš paskyrimą į Vanagus, dirbo misijose Indijoje, o būdamas Vanagų parapijos kunigu rūpinosi lietuviškų knygų ir laikraščių leidyba, taip pat buvo vienas iš diakonijos „Sandora“ įkūrėjų. Vanagų parapijos kunigas ir bažnyčios statytojas Emilis Bleiveisas, mokė ir globojo rašytoją I. Simonaitytę, kurią jis krikštijo Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jurgis Sprogys, Ernsas Roga, visuomenininkas Jurgis Arnašius, Ievos Simonaitytės giminaičiai. Kapinėse yra išlikusių tradicinių Mažosios Lietuvo senkapių – krikštų.

Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Ieva Simonaitytė - Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ji laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus įkurtas 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje. Lankytojams atidarytoje ekspozicijoje galima susipažinti su rašytojos gyvenimu ir kūryba.

Muziejuje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, visų rašytojos knygų autentiški pirmieji leidimai, asmeniniai daiktai. Čia lankytojai supažindinami su atskirais I. Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos momentais, kurie atsispindi fotografijose; užsienio kalbomis išleistos I. Simonaitytės knygos; kai kurie memorialiniai rašytojos daiktai - akiniai, spausdinimo mašinėlė. Kambariuose išsaugota autentiška (1961–1978) vasarnamio aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai, dovanos.

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia. XVI a. pab. Priekulėje buvo įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Koplyčia apkrikštytiems vietos gyventojams buvo įrengta dar Ordino laikais, t.y. iki 1525 m. Priklausė ji Klaipėdos Šv. Mikalojaus baž­nyčiai. Žinoma, kad 1587-1590 m. čia kunigavo Andreas Paškaitis, po jo, 1590-1613, Friedrichas Masalskis. 1903 metais buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Pasirinktoji bažnyčiai statyti vieta - ant nemažos kalvelės - įgalino architektą suprojektuoti gilius rūsius. Juose dar tarpukario laikotarpiu dūlėjo keli masyvūs karstai, kas davė pagrindą tvirtinti, kad juose ilsėjosi apie 1885 m. atgabenti žymiausių Mažosios Lietuvos kunigų palaikai. Tarp jų ir K. Donelaičio. Tačiau galėjo būti ir vietinių dvasininkų karstai.

Jono Gižo etnografinė sodyba. Drevernos žvejų vardą garsino nagingas kurėnų, vytinių ir venterinių valčių statytojas Jonas Gižas. 2010 m. rekonstruotoje Jono Gižo sodyboje įkurtas muziejus, kuriame galima susipažinti su laivadirbystės ir žvejų tradicijomis. Čia taip pat galima apžiūrėti ekspoziciją „Laivadirbio skrynią atvėrus...“. Sodyboje sužinosite apie Pamario krašto istoriją ir kultūrą, žvejų gyvenimo būdą, darbus ir amatus, pačią J. Gižo asmenybę ir laivadirbio amatą.

Jono Gižo šeimos kapas. Drevernoje yra ir laivadirbio J. Gižo šeimos kapas. Senosios kapinės stovi ant nedidelio kalniuko. Aplink jį iki pat viršaus sukasi takelis. Kapinėse yra galimybė susipažinti su to meto vietinių kalvių gamybos antkapiais. J. Gižo kapas dėmesio sulaukė praėjus keleriems metams po J. Gižo etnografinės sodybos sutvarkymo. Ant laivadirbio paminklo išraižytas laivas.

Drevernos kapinaitėse iki šiol išsaugoti retieji Mažosios Lietuvos architektūros paminklai – krikštai. Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje.

Atsiliepimai

Komentuoti

Išmanioji programėlė / Audio gidas

Tai - interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė skirta Lietuvos ir užsienio lankytojams pažinti mūsų krašte esančius reikšmingus ir unikalius kultūros paveldo objektus bei žymius žmones