Tradicija, atsiradusi po 1934 metų, kai pirmą kartą Klaipėdoje buvo švenčiama Jūros šventė. Šią apeigą maždaug nuo septintojo dešimtmečio, kai pradėjo švęsti tradicines kaimo ir Žvejo šventes, perėmė ir deverniškiai, norėdami pagerbti namo negrįžusius žvejus ir senąjį žvejo amatą.
Vainiką būtinai pina žvejytė ( žvejo žmona) iš ąžuolo, šermukšnio, alyvų šakelių, papuošia jį gėlių žiedais, uždega žvakelę. Vainiką su palyda išplukdo į marias, kur jį nuleidžia senas žvejas.
Dabar, kai žvejyba Drevernoje nebevyksta, šią misiją atlieka rajono Meras. Šią tradiciją papildydavo laužo, sukrauto senoje, nebenaudojamoje valtyje deginimas, visų susirinkusių kaimo žmonių bendrystė dainuojant, dalinantis suneštomis gėrybėmis, žvejo bato mėtymas, ungurio gaudymas statinėje, inkaro kėlimas ir pan.
